captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl banditai myli balandžius?

Žurnalistai, psichologai ir kitokių pakraipų antropologai kartas nuo karto atkreipia dėmesį, kad dažnas su lietuviškos mafijos vardu siejamas kontroversiškos šlovės veikėjas („bachūras“) yra karvelių auginimo entuziastas iki švento pamišimo laipsnio, pasirengęs, kaip sakoma panašiais atvejais, už retesnės veislės balandį atiduoti iškankintą širdį.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Žurnalistai, psichologai ir kitokių pakraipų antropologai kartas nuo karto atkreipia dėmesį, kad dažnas su lietuviškos mafijos vardu siejamas kontroversiškos šlovės veikėjas („bachūras“) yra karvelių auginimo entuziastas iki švento pamišimo laipsnio, pasirengęs, kaip sakoma panašiais atvejais, už retesnės veislės balandį atiduoti iškankintą širdį.

Be jokios abejonės, girdint tokius pasakojimus, mūsų dėmesį prikausto pats kontrasto tarp nuožmumo ir nuolankumo principas. Vaizduotė per prievartą  perša pakankamai koktų ir nelabai legalų, -  tarsi kažką matytum pro išdidintą rakto skylutę, – mizanscenos įvaizdinimą: tatuiruotos iki pažastų, su pridžiūvusiais kraujo likučiais panagėse rankos mikliai apsisukdamos lesina, apkopia, nušluosto, po to švelniai glosto burkuojantį iš malonumo balandį, kuris gi (oho!) pagal nusistovėjusią simbolių nomenklatūrą yra laikomas taikos idėjos alegorija, simboline taikumo figūra.  Kita vertus, ta  pačia proga būtina pastebėti, jog, atleiskite už žodžių tiesumą, juodai baltos konsistencijos balandžio išmatos yra labiausiai akivaizdi paties kontrasto principo simbolinė manifestacija.

Dažnai raginame savo artimą matyti pasaulį labiau įvairiapusiškai, neapsiribojant tik baltai juoda spalvine gama. Nežiūrėk į viską taip supaprastintai! -  kartas nuo karto primename savo bičiuliams, o ypač tiems, kurie sunkiai nusiramina, yra linkę ilgai burbėti priekaištaujančiu tonu, demonstruoja nesuvaldyto charakterio įnorį. Dabar, po čia įvykusio simbolio užgimimo aplinkybių nuodugnaus pasiaiškinimo, būtų galima pasakyti taip: nepaslysk, brolau, ant balandžio paliktos miestų aikštėse baltai juodos konsistencijos!

Kažkuris iš mano jaunystės laikų pažįstamų, žmogus, kiek prisimenu, atvykęs studijuoti į Vilnių iš kaimo,  pamatęs balandžių pulkelį, visados be galo stebėdavosi neatsistebėdamas šių sparnuočių sugebėjimu totaliai apdergti aplinką, sodriai paženklinti dvispalve dvokiančia pasta savo buvojimo erdvę, kitaip tariant, viską  paeiliui nekvapniai užminuoti. Vis dar negaliu prisiminti šio prabėgusių dienų bendražygio veido, tačiau sąmonės, sugebančios atsispirti simbolio melagingumui, vertę atpažįstu  iš karto,  taigi dabar jausčiausi pamalonintas, jei būčiau pavadintas anojo bendraminčiu.

Iš tiesų, jei vertintume balandžių populiacijos žemės planetoje paliekamą pėdsaką ne iškreiptoje  simbolio perspektyvoje, o realistiškai, tiksliai viską pamatuodami, tai būtent šią paukščių rūšį, lot. Columba, būtų galima vadinti dergimo čempionais, tobulomis  tuštinimosi mašinomis.  Kartais kyla įspūdis, jog panaikinus – neduokdie! – miestų sanitarinių tarnybų etatus, palikus viską savieigai, žemės rutulys greitai pasidengtų balandžių mėšlo patina, taigi, labai tikėtina, šios planetos sukimasis apie savo ašį laipsniškai sulėtėtų, o kada nors ir visiškai užsibaigtų.

Karvelis pagal tuštinimosi intensyvumą yra karvės vyras.

Jeigu kažkam pasirodys, jog sutirštinau spalvas ir balandžius užsipuoliau tendencingai, patys pagalvokite – vaizduotė neleidžia iš esmės tokio pobūdžio kaltinimus kelti varnoms, ereliams, vanagams ir pan. Dar niekados negirdėjau pasakymo apie paminklą – „apšiktas erelių“. O skambėtų pakankamai didingai...

Iš tiesų, balandžiai mėgsta tuštintis ant kietų ir žvilgančių paviršių, dėl to taip dažnai nuo jų nukenčia paminklai ir obeliskai, memorialinės vietos. Kaip atrodo, paminklas balandžiams tampa tokiu įmagnetinančiu  traukos centru kaip savotiškas uolos simuliakras. Vargšai paukščiai!

Tiesą sakant, meilės paslapties „kodėl“  dar niekam nėra pavykę atskleisti, taip pat ir psichologų pretenzijos viską paaiškinti priežastiniu būdu, regis,  čia neretai patiria visišką fiasco . Tačiau galima paklausti paprastesnio dalyko – ar pagaliau balandžiai myli banditus? Kaip atrodo bent man, realistui, bet drauge ir nominalistui, – balandžiai yra pernelyg kvaili padarai kažką mylėti ar nemylėti. Tarkime,  dėl to balandžius ir myli banditai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nuomonės

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...