captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mindaugas Kvietkauskas. Prakeiktoji poetė

Prancūzų poetas Paulis Verlaine`as 1888 m. palydėjo į pasaulį garsiąją frazę – „prakeiktieji poetai“, les poètes maudits. Taip jis pavadino savo studiją, kurioje pristatė skaitytojams dar menkai žinomus kūrėjus, vėliau pripažintus unikaliais modernizmo literatūros pradininkais – tarp jų skandalingąjį Arthurą Rimbaud, buvusį savo mylimąjį, dėl kurio turėjo kone dvejus metus praleisti kalėjime.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Prancūzų poetas Paulis Verlaine`as 1888 m. palydėjo į pasaulį garsiąją frazę – „prakeiktieji poetai“, les poètes maudits. Taip jis pavadino savo studiją, kurioje pristatė skaitytojams dar menkai žinomus kūrėjus, vėliau pripažintus unikaliais modernizmo literatūros pradininkais – tarp jų skandalingąjį Arthurą Rimbaud, buvusį savo mylimąjį, dėl kurio turėjo kone dvejus metus praleisti kalėjime. Studijos įžangoje Verlaine`as pabrėžia svarbią išlygą. Prakeiktaisiais poetais šiuos autorius tenka vadinti tiktai dėl gyvenamojo laiko, tiktai dėl jiems visur juntamos vulgarios neapykantos, o tiksliau būtų juos apibūdinti kitaip: „Turėtume sakyti – absoliutūs poetai (...). Absoliutūs vaizduote, absoliutūs išraiška, absoliutūs kaip geresniųjų amžių aukštakilmiai monarchai. Tačiau prakeikti! Teiskite.“

Tokių prakeiktųjų poetų liniją turi kone kiekviena modernioji literatūra, ne išimtis ir lietuvių. Štai šiemet be jokių didesnių iškilmių minime pirmojo lietuvių poezijos rinkinio – Antano Strazdo knygelės „Giesmės svietiškos ir šventos“ – pasirodymą Vilniuje, Misionierių spaustuvėje, 1814 m. Pirmos mūsų poezijos knygos, išleistos prieš du šimtmečius, autorius – tikras „prakeiktasis poetas“, bandęs gyventi pagal tai, ką diktavo jo Absoliutas. Strazdas mylėtas ir iki šiol giedamas, tačiau teistas ir kalintas. Knygai pasirodžius, vos po penkerių metų Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija įsakė ją atiminėti ir deginti. Tuo pačiu metu Britanijos spaudoje ir salonuose skambėjo poeto George`o Gordono Byrono, kuris 1816 m. dėl daugybės kaltinimų turėjo visam laikui emigruoti iš savo tėvynės, byla. Joje bene pirmą kartą taip gerai išryškėjo visi pagrindiniai modernios visuomenės kaltinimo prakeiktiesiems poetams punktai. Pirma – blogiui nuėjęs tarnauti didžiulis, genialus kaltojo talentas, šiaip jau sukuriantis neištrinamus iš atminties tekstus: Byrono poemos buvo masiškai graibstomos, jos nukonkuruodavo net Walterio Scotto romanus. Antra – religinių, socialinių arba lytinių tabu laužymas: Byronas kaltintas ir literatūrinėmis šventvagystėmis, ir incestu su savo netikra seserimi. Ir pagaliau – politinių idealų, tautos savivaizdžio, tėvynės išdavystė: lordas Byronas aukštino Napoleoną, o ne jį nugalėjusį britų maršalą Wellingtoną, jis reikalavo suteikti nepriklausomybę Airijai ir rėmė maištaujančius darbininkus. Tad jo didžioji poema „Don Žuanas“ tegalėjo būti išleista anonimiškai, o drama „Kainas“ buvo teismo paskelbta apskritai esanti už įstatymo ribų. Kaip rodo Byrono istorija, prakeiktųjų poetų teismas nesibaigia dar labai ilgai po jų mirties: per visą XIX amžių šį poetą buvo bandoma išstumti iš britų mokyklinių programų – esą jis niekuo nepraturtino literatūros. Tik 1969-aisiais, praėjus kone pusantro šimtmečio po jo mirties, Londono Vestminsterio abatijoje buvo pakabinta Byronui skirta atminimo lenta – kaip vienam iš labiausiai nusipelniusių Britanijai žmonių.

Mūsų visuomenėje vis dar nesibaigia kaltinimai praėjusio amžiaus poetams ir rašytojams, kurių likimai itin susipynė su Lietuvos istorijos lūžiais. Galėtume sudaryti nemažą kaltųjų poetų sąrašą, pradedant nuo Juliaus Janonio, dėl kurio paminklo Biržuose šiemet ir vėl atgijo ginčai, iki pat didžiojo trejeto, atvedusio per sovietinę okupaciją į nepriklausomą Lietuvą – Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos ir Tomo Venclovos. Kiekvienam jų tenka atsakyti ir už savo vienaip ar kitaip netaisyklingas biografijas, o kartu – tartum už visą tarpusavyje susipynusių likimų mazgą, už tą laisvėjimo nelaisvėje paradoksą. Bet didžiausias kaltinamųjų sambūris – XX a. viduryje, susijęs su totalitarizmo pradžios patirtimi. Be abejo, anaiptol ne visiems jiems tinka verleniškoji prakeiktojo poeto apibrėžtis, kai kuriuos taip vadinti būtų nesusipratimas. Dalies bohemiškų prieškario trečiafrontininkų, kaltinamų dėl „didžiojo apakimo“, kūryba buvo vidutiniška dar iki okupacijos, o sovietmečiu ir visai suakmenėjo. Dalis darė nusikaltimus savo visuomenei ir moralei visai ne dėl vidinio maišto, o siekdami galios, pripažinimo, karjeros – gal ryškiausias čia Kosto Kubilinsko, talentingo vaikų poeto ir partizanų išdaviko, pavyzdys. Kai kurių net ir labai norėdamas nepavadinsi tabu laužytojais – ypač Justino Marcinkevičiaus. Dar kiti kaltinamieji tebuvo kritikai – kaip Kostas Korsakas ar Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Yra dar viena to meto kaltinamųjų rūšis – Lietuvoje labai gerbiami, bet kaltinami savo tautos ir sąžinės išdavystėmis kitose valstybėse. Pirmieji tarp jų būtų poetas Czesławas Miłoszas ir prozininkas Józefas Mackiewiczius. Taigi mes turime išties ilgą, jeigu ne prakeiktųjų, tai bent kaltųjų poetų tradiciją.

Klausimas, kaip juos vertinti, tikrai sudėtingas. Nėra vienos formulės: kiekviena tokia asmenybė – atskiras atvejis. Čia negalima pritaikyti nei visiems vienodo, griežto ir beasmenio įstatymo, nei viską užglaistyti ir suplakti. Ankstesnių laikų prakeiktieji poetai dar nebuvo susidūrę su totalitarizmo demonais, todėl Salomėjos Nėries „Poema apie Staliną“ – ne tas pats, kas Byrono liaupsės Napoleonui: pernelyg siaubinga ir per daug skauda. Tačiau turime paklausti ir savęs pačių: kodėl daugiau nei po septyniasdešimties metų iš naujo vėl akivaizdžiai atgyja šito teismo poetams poreikis? Argi nepakankamai iki šiol jau parašyta ir išsiaiškinta, išeivijoje ir nepriklausomoje Lietuvoje – o gal neperskaitėme? Ką išspręstų šią vasarą nuskambėję kai kurių politikų ir istorikų raginimai panaikinti Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos vardą? Apgintų nuo grėsmės? Nejaugi taip, trindami Nėries vardą, tikimės apsiginti nuo šiuolaikinės Rusijos? O gal nukreipti dėmesį nuo vidinių grėsmių, kurias jaučiame savyje?

Iš visų paminėtų kuo nors kaltinamų rašytojų Salomėja Nėris bene geriausiai atitinka klasikinę pasmerktojo poeto sampratą. Tai jai metamas kraštutinis kaltinimas – tėvynės išdavikė, kuris, 2004 m. minint poetės šimtmetį, buvo ir galutinai sukonkretintas – ji nusipelnė mirties bausmės. Tai ji dar prieškaryje buvo kaltinama ir religinėmis šventvagystėmis (pradedant nuo 1927 m. eilėraščio „Be bažnyčios, be altorių...“), ir savo meilės nepadorumu. Dabar iš tų kaltinimų belikęs postmodernus smalsulys, bet turbūt jis gali žeisti ne ką mažiau. Tai Salomėja eilėraštyje „Sudeginkit mane“ („Sudeginkit mane – kaip raganą!“) pati išpranašavo tai, kas buvo parašyta 1940 m. gale jai atsiųstame anoniminiame negrabiai sueiliuotame grasinime: „Bet prisimink, kada tėvynei/ Vėl laisvės varpas suskambės,/ Vai juk neliks lietuvio,/ Kurs laužo raganai nekurs.“ Tai jos atveju toks ryškus, anatemos bruožų turintis verdiktas: savo genijų panaudojo blogiui pagarbinti. Istorija šioje vietoje aiškiai susijungia su mitologija, ir racionaliausiais besidedantys istorikai ima šauktis ritualinių veiksmų: ištrinti, nuteisti, apnuoginti. Vieną kartą ir visiems laikams. O tada duoti pirmokams skaityti: „Apšerkšniję mūsų žiemos...“. Savaip iškalbinga, kad lietuvių sąmonėje pagrindinį pasmerktojo poeto vaidmenį atlieka moteris. Tiesa, Verlaine‘o studijoje „Prakeiktieji poetai“ irgi aptariama viena moteris, Marceline Desbordes-Valmore, aprašiusi juodaodžių Amerikos vergų likimą, tačiau dabar ji beveik pamiršta. O štai mes ypatingi tuo, kad didžiausiems istorinių kaltinimų ir apsivalymų ritualams turime prakeiktąją poetę, la poétesse maudite.

Jau dvidešimt metų praėjo nuo paskutiniojo Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“, parengto Viktorijos Daujotytės ir Valentino Sventicko, paskelbimo. Tokio, koks jis buvo rankraštyje, kurį 1944 m. vasarą poetė keliskart persiuvo žaliu siūlu, liudijančiu jos valią – kad niekas nekeistų, neišdraskytų. Tačiau, pasiklausius šiemet vėl pasipylusių raginimų nuteisti poetę, atrodo, kad vis dar neįstengėme jo perskaityti. Tai baugus rinkinys, pokatastrofinė lyrika, bene skaudžiausios lietuvių poezijoje atgailos tekstai – nuo pirmojo išpažintinio eilėraščio „Maironiui“ („Sako, mirdamas mane tu keikei...“) iki paskutiniojo „Virkdo vėjas“ apie ištaškytų, nepakastų kūnų Vėlines. Skaitant tokius eilėraščius, kaip „Savęs aš galiuos“ apie tėvynėn mirti bėgančią paklaikusią, sergančią vilkę, nusmelkia šiurpas. Tai visiškai nusižeminusio, tragiškas klaidas suvokusio žmogaus prašymas, kad jį priimtų žemė – ir nieko daugiau. Tai giliosios atgailos tekstas, kokie Europos literatūroje yra prakeiktųjų autorių kalėjimuose parašyti kūriniai – Paulio Verlaine‘o „Išmintis“ ir Oscaro Wilde‘o „De profundis“. Jis atstato pusiausvyrą Salomėjos Nėries talento, meilės, maišto, apakimo, nuopuolio ir atgailos istorijoje, ir jį reikia skaityti itin įdėmiai, nes tai – mūsų „pavergto proto“ liudijimas, bandymas mums pasakyti, kas su juo atsitiko. Nei emigravę prieškario Lietuvos politikai, nei be šūvio pasidavę generolai, nei aukštas sovietines pareigas gavę rašytojai tokių atgailos ir nusižeminimo liudijimų, deja, nepaliko – taip nusižeminti drįso tik naivia ir nesavarankiška vadinta moteris, prakeiktoji poetė. Tačiau sovietinis režimas pasistengė užvaldyti ne tik jos pavojingai atvirus tekstus, bet ir jos mirtį. Rinkinys „Prie didelio kelio“ buvo net kelių „taisytojų“ išdraskytas, išcenzūruotas, jame neliko maždaug pusės eilėraščių, galiausiai tikrasis pavadinimas perbrauktas ir užrašyta – „Lakštingala negali nečiulbėti“. Pasistengta, kad Nėris, nors ir spėjusi Kauno ligoninėje atlikti paskutinę katalikišką išpažintį, mirtų Maskvoje kaip sovietinio režimo lakštingala. Argi nepavyko, jeigu po septyniasdešimties metų tebepuolamas tas pats sovietinės valdžios sukonstruotas Nėries portretas, o jos testamentinių eilėraščių žodžiai nepasiekia ausų?

Prancūzų antropologas René Girardas yra nuodugniai tyrinėjęs ritualinio „atpirkimo ožio“ fenomeną, pasikartojantį skirtingose visuomenėse. Jo manymu, tokiais „atpirkimo ožiais“ dažniausiai tampa vienaip ar kitaip visuomenėje marginalizuoti žmonės – svetimtaučiai, luošiai, atskalūnai, netipiškos moterys ir kitokie nepritapėliai, kurie, tikima, turi magiškų galių. Į juos sutelkiamos pasąmoningos baimės, jiems perkeliami kaltinimai dėl visuomenę ištikusios katastrofos. Pasitaiko atvejų, kai susidorojus jie po kurio laiko būna sudievinami. Klasikinė Girardo išvada: jeigu visuomenėje kyla simbolinio „atpirkimo ožio“ paieškos, jeigu pradedama manyti, kad, sunaikinus tam tikrą figūrą, pavyks išvengti nesuvaldomų grėsmių, – ieškokite toje visuomenėje krizės. Ar toji visuomenė iš tiesų dar tiki pamatinėmis savo vertybėmis, ar jos negraužia įtarimas, kad ilgai siekti tikslai, laimės ir gerovės pažadai tapo tušti? Gal ji slapta nebetiki jėgomis, kurios anksčiau jai turėjo garantuoti saugumą? Tokiomis aplinkybėmis, anot antropologo, neginčijami istoriniai faktai stipriai supinami su savo pačių nerimo projekcijomis.

Tad prieš skelbiant pomirtinius mirties nuosprendžius Salomėjai Nėriai, pirmiausia reikia visos tiesos. Ne tik politinės, bet ir psichologinės prieškario bei okupacijų istorijos, kurios, atrodo, nelabai pajėgiame apčiuopti net ir naujausiuose literatūros kūriniuose. Ne tik anekdotinių gyvenimo aplinkybių, bet ir absoliutaus poetinio talento tiesos. Įtarinėjant kitus – įtarumo ir savo iliuzijoms. Ir suvokimo, kad tas kodeksas, pagal kurį šiandien teisime savo kaltuosius, ateinančių kartų galės būti pritaikytas mums patiems.

O tada, kaip gerai pasakė Verlaine‘as, jugez-en. Teiskite.

Komentaras skambėjo per LRT Radijo laidą „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...