captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kieno ir kokia tiesa pabaidė V. Putiną?

Ukrainos krizė atsidūrė aklavietėje. Nors tai ir skamba juokingai, – kaipgi aklavietėje gali atsidurti būtent krizė? – bet taip savo vedamajame teigia „The New York Times“ redaktoriai. Ką jie turi omenyje? Kiekvienu atveju, tai nežada nieko gero Vladimirui Putinui.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Ukrainos krizė atsidūrė aklavietėje. Nors tai ir skamba juokingai, – kaipgi aklavietėje gali atsidurti būtent krizė? – bet taip savo vedamajame teigia „The New York Times“ redaktoriai. Ką jie turi omenyje? Kiekvienu atveju, tai nežada nieko gero Vladimirui Putinui.

Viena vertus, rašo Amerikos laikraščio redaktoriai, „Minske rugsėjį pasirašytos paliaubos niekada nevirto tikrove, vis dėlto jos teikė dingstį pastangoms ne tik bent kiek sumažinti kovų lygį, bet ir susitelkti į Ukrainos ūkio stabilizavimą ir reformavimą rengiantis ieškoti ilgalaikio krizės sprendimo.

Dabar, antra vertus, nupūstas ir paliaubų figos lapelis. Į rytinę Ukrainą rieda Rusijos šarvuočiai, nors, aišku, Maskva tai neigia“.

Štai ir ta krizės aklavietė, apie kurią kalba „The New York Times“ vadovai. Tą krizę ir išeities iš jos nebuvimą paryškina ir pranešimai, jog „Donecke ir aplink jį nenutyla šūviai, o Kijevas iš esmės atsuko nugarą separatistų valdomų teritorijų gyventojams, jiems nutraukdamas daugumą valstybės teikiamų paslaugų, lengvatų, pensijų.

Ir nors spalio 26 dieną vykę Ukrainos rados rinkimai šaliai davė naują, provakarietišką parlamentą, Kijevui dar toli iki vyriausybės suformavimo ir gyvybingos reformų programos sukūrimo.

Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga nepaliko jokių abejonių, jog, jų nuomone, dėl tokios padėties labiausiai atsakingas ne kas kitas kaip Rusijos prezidentas V. Putinas, ir ši nuomonė pagrįsta“, – sutinka „The New York Times“ redaktoriai ir dar priduria, jog „V. Putinas buvo šaltai sutiktas per grupės G-20 susitikimą Australijoje, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel, anksčiau laikoma atsargiausia santykiuose su Maskva Europos vadove, užsipuolė V. Putiną dėl to, kad atgaivino Šaltojo karo atmosferą 25-erius metus po Berlyno sienos griuvimo“.

Toliau Niujorko laikraščio redaktoriai išvardija „didelę žalą  rytų ir vakarų santykiams padariusius V. Putino veiksmus, įskaitant Krymo prisijungimą ir rytų Ukrainios separatistų apginklavimą“.

Tačiau „svarbu pabrėžti ir Kijevo pareigūnų, konkrečiai prezidento Petro Porošenkos ir ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko įsipareigojimus kovoti su korupcija, sudaryti vyriausybę, sukurti patikimą ekonomikos ir politikos strategiją.

Nėra klausimo, kad reikalauti skausmingų reformų iš šalies, kuri jau ir taip parklupdyta, tai reikalauti labai daug. Todėl būtina, kad Vakarų vadovai aiškiai pasakytų, kad jie Kijevui suteiks realiai didelę paramą, tačiau tik jam pradėjus imtis rimtų ūkio ir politikos reformų.

Juk tam pasiekti ukrainiečiai ir išėjo į gatves 2013-ųjų gruodį“, – baigė savo vedamąjį „The New York Times“ redaktoriai.

Kito Amerikos dienraščio, „Chicago Tribune“, redaktoriai rašė, kad nors „V. Putinas iš konferencijos Brisbene išvyko anksti, nes, girdi, norėjęs gerai išsimiegoti ir žvaliai kibti į darbą pirmadienio rytą, gali būti ir kita jo staigaus išvykimo priežastis. Tai Vokietijos kanclerė A. Merkel.

Mes nežinome, ką ji sakė V. Putinui per privatų keturias valandas trukusį jų pokalbį Australijoje. Tačiau žinome, jog po to visiems pasakytoje savo kalboje A. Merkel bakstelėjo rusiškai meškai – ir bakstelėjo stipriai.

Ji apkaltino V. Putiną ir jo Kremliaus draugelius „pasenusiu mąstymu apie įtakos zonas, kuriose trypiama ant tarptautinių  teisių“. Ji sakė, kad Rusijos naujausias įsiveržimas į Ukrainą nepaisant prieš du mėnesius pasirašyto ugnies nutraukimo „yra ne tik apie Ukrainą. Tai apie Moldovą, tai apie Gruziją, ir jei tai tęsis, reikės klausti ir apie Serbiją ir apie vakarų Balkanų kraštus“.

Kitais žodžiais, gali sugriūti kortų namelis.

Ir dar A. Merkel sakė:  „Kas būtų galėjęs pagalvoti, jog 25-erius metus po sienos griuvimo, nustojus galioti Europos padalijimui ir pasibaigus viso pasaulio padalijimui į rytus ir vakarus, kas būtų pamanęs, kad šitoks dalykas dar gali atsitikti netoli Europos centro?“

Čikagos laikraščio požiūriu, „A. Merkel kalbėjo tai, ko daugelis Europos sąjungininkų, stipriai priklausančių nuo rusiškos naftos ir dujų, nenori girdėti. Rusijos prezidentas pasiryžęs atsikovoti kuo daugiau senosios sovietų imperijos dalių – jis tiria savo priešų gynybines pajėgas ir ryžtą gintis.

Jo neatbaido paprasti grasinimai ir nejaudina Vakarų vadovų maldavimai gerbti buvusių  sovietų baudžiauninkų sunkiai išsikovotas demokratines laisves. Jis yra strategijos meistras – kantrus, vieną dieną pasitraukiantis tik tam, kad kitą dieną, kitą savaitę sugrįžtų su dar didesniu įniršiu.

Vakarų vadovai nežino, kiek žemių V. Putinas dar nori užimti. Jis žaidžia ilgo nuotolio žaidimą, nesiekdamas trumpalaikio politinio ar ekonominio pranašumo. Jam nereikia rūpintis dėl perrinkimo. Jis stiprina savo vidaus pozicijas, atgaivindamas seną rusų prekės ženklą Sovietų Sąjungos šmėklos pavidalu.

V. Putinas nėra nenugalimas, Rusijos ekonomika taip pat ne. Rudenį ES ir JAV sustiprino Rusijai taikomas sankcijas, nors Ukrainos krizė atrodė aprimstanti.

Tai buvo protingas ėjimas. Sankcijos sukėlė skausmą, bet dar ne tokį, kad V. Putiną išpiltų šaltas prakaitas. Dar ne.

Tai kaip toliau? Nėra didelio apetito dar labiau sugriežtinti sankcijas, ypač artėjant žiemai. ES daugiau nei trečdalį savo dujų gauna iš Rusijos.

Bet Vokietija yra svarbi Rusijos prekybos partnerė. Kai ji kalba, V. Putinas klausosi, nes kur eina A. Merkel, ten eina ir ES.

Vakarai negali nusukti veido, kol V. Putinas žengia pirmyn, nesvarbu, kokia pelninga Vakarams būtų prekyba, kokie svarbūs būtų energijos tiekimai iš Rusijos. Mes viliamės, kad A. Merkel savo žodžius palydės veiksmais, spausdama savo ES kolegas dar paaštrinti sankcijas Rusijai užuot pasikliovus viltimi, kad V. Putiną galima palenkti gražiuoju.

A. Merkel doktrina turėtų  būti aiški: jei ignoruosi bakstelėjimą, gausi į kaulus“, – baigė savo vedamąjį dienraščio „Chicago Tribune“ redaktoriai.

Net ir Serbijos sostinės dienraštis „Politika“ nebekelia V. Putino ant šakių. Priešingai, jis rašo: „Po grupės G-20 viršūnių susitikimo Australijoje, V. Putinas pareiškė nuo šiol į užsienį keliausiąs tik avarijos atveju. Jo tarptautinė izoliacija yra vienas iš didžiausių Rusijos prezidento kol kas patirtų pralaimėjimų.

Tačiau dėl to kaltas ne tiek faktas, kad NATO didesnę Rytų Europos dalį paėmė savo įtakos sferon. Gerokai daugiau lemia tai, kad V. Putinas savo užsienio politika nepalieka beveik jokio teigiamo įspūdžio likusiajam pasauliui.

O dėl to, kad Rusijos ekonomika silpnėja, jos prezidentui ir lieka tik kariniai pasispardymai, kad savo galią pademonstruotų“, teigė Belgrado dienraštis.

Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“ rašė, jog „kanclerės A. Merkel išreikšta kritika V. Putino adresu tarp Vokietijos socialdemokratų sukėlė nejaukumą. Ar kalbėti griežtai ir derėtis? Ar kalbėti švelniai ir derėtis?

Joks rimtas politikas nesiūlo griebtis ginklo. Niekas už tai, kad dialogą su Rusija reikia nutraukti. Ginčijamasi tik dėl kalbos tono. Vieni mano, kad kanclerė traktuoja V. Putiną per šiurkščiai, kiti būtent trokšta aiškaus pasisakymo“.

Ciuricho dienraštis duoda suprasti, kad švelniau su V. Putinu kalbėtis siūlo būtent kai kurie Vokietijos socialdemokratai. Jie viliasi, kad V. Putiną galima paveikti gražiuoju.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...