captcha

Jūsų klausimas priimtas

Arkadijus Vinokuras. Laiškas netikėtai išėjusiam A. Jegorovui-Džyzai

Šaukiu Tau, broli, prifarširuotam aminazino Kauno psichinėje, iš kitos panašios Kauno įstaigos pats beveik apakęs nuo vaistų: „Neprarask ūpo! Juokis, kad nematytų mūsų ašarų! Juk ant durnos galvos plaukai neauga!“
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Šaukiu Tau, broli, prifarširuotam aminazino Kauno psichinėje, iš kitos panašios Kauno įstaigos pats beveik apakęs nuo vaistų: „Neprarask ūpo! Juokis, kad nematytų mūsų ašarų! Juk ant durnos galvos plaukai neauga!“

Gūdūs sovietų okupacijos laikai, 1970-ieji... KGB-istai kaip velnias kryžiaus bijojo laisvo, bebaimio juoko. O jis, Džyza, juoktis mokėjo. Besiplaikstančiais ilgiausiais plaukais žingsniuodavo Laisvės alėja taip atkreipdamas praeivių, milicininkų, draugovininkų ir jaunimo dėmesį. Gimęs Kauno senamiesčio širdyje prieš 63 metus...

Ne, prieš 45 metus, nes tada jis pasirodė lyg iškritęs iš kito pasaulio, to, iki kurio buvo skaičiuojami sovietiniai šviesmečiai. Koks ten buvo jo gatvės pavadinimas? The Love street. Taip didžiulėmis raidėmis ant sienos ir buvo parašyta.

Ir ten jis gyveno, tas Džyza... Kristus, išvertus į lietuvių kalbą. Ir tas lietuviškasis Kristus buvo uždarytas į durnanamį, iš kurio grotomis apkaustyto lango filosofiškai, su šypsena stebėjo visą tą absurdą, kuriame jau nebegalėjai atskirti sveiko nuo kvailio, prisitaikėlio nuo idealisto...

Nes veik visi iki vieno vaidino tais laikais esantys laimingi: „Už viską ačiū vienam tiktai jam/ Mūsų tėveliui Stalinui brangiam!“ O tie, spjaunantys į pridergtą spektaklį, buvo paversti bepročiais. Tokių Kaune tuo metu buvo apie 30–40 Vakarų hipių kopijų ir vadinosi Company, apie kurią šiandienos kultūros antropologai rašo mokslinius darbus. Tik skirtumas tarp Vakarų ir mūsiškių buvo toks, jog mus grūsdavo į kalėjimus, beprotnamius, mesdavo lauk iš mokslų ar varganų darbų...

Džyza savo greitakalbe, pilna anglicizmų, ironiška kalba ir išvaizda iškrisdavo iš konteksto. Visiškai kaip ir dabar: kitoks, kitokios hipiškos vertybės, vienas paskutiniųjų hipių dinozaurų, niekaip nesugebančių prisitaikyti prie normalumo.

Taip, šiandieninės normalumo sąvokos siekia sulaužyti individą, priversti jį likti neišskirtinumo rėmuose. Tokie ilgai neatlaiko. Tokie – išeina. Prieš išeidamas Džyza, jau negalėdamas kalbėti, perdavė savo antrajai pusei (tapusiai jo užuovėja nuo negailestingos tikrovės) laikrodį. Amžinybėje mat laikas nebeegzistuoja. Jis reikalingas tik mums, kad nepamirštume, jog vis dar esame mirtingi.

Nesiilsėk ramybėje, mielas mano drauge, nes ten, danguje, susitiksi su visais mūsų anos epochos nepakartojamais veikėjais. Jok lyg Don Kichotas ant savo Seno Kuino, prisidėjęs prie lūpų armonikėlę!

Jok, skleisdamas bliuzo garsus, ir angelai dainuos ir juoksis kartu su Tavimi. Nepamiršim Tavęs, Džyza, tu hipiškasis kaunietiškasis Kristau! Žinok, mes, Tavo Company ir tūkstančiai Tave regėjusių, girdėjusių, Tave pažinusių, plosime tik Tave prisiminę!

Aleksandras Jegorovas-Džyza bus pašarvotas rytoj Vilniuje, Antakalnio g. 124A, 15–21 val. Nuoroda: „Michel ir Partneriai“ šarvojimo salė. Laidotuvės vyks Sudervės kapinėse lapkričio 15 d. 13 val., ten bus laidojama jo urna.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...