captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Komunistų liekanos Rytuos ir Vakaruos

Praėjusį savaitgalį Vokietijoje minėta Berlyno sienos griuvimo 25-erių metų sukaktis. Ta proga žiniasklaida nagrinėjo klausimus, kurie aktualūs ir kitoms iš sovietinės praeities besikapstančioms šalims. Tarkim, kaip žiūrėti į buvusius komunistus, dabar besivadinančius socialdemokratais ar net liberalais, konservatoriais, krikščionimis demokratais ar komunistus pranokstančiais „tikraisiais kairiaisiais“?
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Praėjusį savaitgalį Vokietijoje minėta Berlyno sienos griuvimo 25-erių metų sukaktis. Ta proga žiniasklaida nagrinėjo klausimus, kurie aktualūs ir kitoms iš sovietinės praeities besikapstančioms šalims. Tarkim, kaip žiūrėti į buvusius komunistus, dabar besivadinančius socialdemokratais ar net liberalais, konservatoriais, krikščionimis demokratais ar komunistus pranokstančiais „tikraisiais kairiaisiais“?

Žurnalistė Bettina Klein Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ kalbino legendinį poetą, baladžių, dainų kūrėją ir atlikėją Wolfą Biermanną, 1936 m. gimusį komunistų darbininkų šeimoje Hamburge, bet po karo emigravusį (tai retas atvejis!) į Rytų Vokietiją, nes manė ten galėsiąs džiaugtis komunistinių idėjų įgyvendinimu ir pats prie to prisidėti.  

Beje, jo žydas tėvas iš Hamburgo dokų, kur dirbo, 1942 m. išvežtas į Aušvico konclagerį ir ten 1943 m. nužudytas. O sūnus, kai subrendo, vėliau smarkiai nusivylė tuo stalinistiniu komunizmu, kurį matė tampant vadinamosios Vokietijos demokratinės respublikos tikrove.

Todėl W. Biermannas ir negalėjo tylėti. Jis stebėjo ir aprašė Berlyno sienos statybą nuo 1961-ųjų, buvo nutildytas ir dėl savo nesiliaujančios disidentinės veiklos 1976 m. prarado VDR pilietybę. Tai įvyko kaip tik tuo momentu, kai buvo gavęs oficialų leidimą koncertuoti VFR. Tuomet Vakarų Vokietijoje jis ir pasiliko.

Būtent jį Bundestagas aną savaitgalį ir pakvietė iškilmingame posėdyje padainuoti. Tą pakvietimą W. Biermannas ir panaudojo savo pasisakymui, kurį Bundestago pirmininkas tuoj pat norėjo nutraukti priminimu, jog jis pakviestas tik dainuoti, o ne kalbėti, tačiau W. Biermannas atsakė, jog jo šnekėjimo nesustabdė komunistiniai pareigūnai, tai tuo labiau jo nesustabdys demokratinis parlamentas.

Tada W. Biermannas buvusius komunistus sukritikavo daug stipresniais žodžiais, nei ta pačia iškilminga proga tai padarė šalies prezidentas, taip pat buvęs VDR disidentas Joachimas Gauckas.

Žurnalistei B. Kleina atkreipus į tai dėmesį, kad J. Gauckas kalbėjo daug atsargiau, W. Biermannas atsakė, jog „šalies prezidentas užima visai kitokią poziciją, nei tas, kuris tik rašo eilėraščius ir dainas. Poetas, ypač politinis poetas, visada turi siekti truputį toliau nei kiti žmonės. Tai tam tikra pozityvi profesinė liga“.

„Tačiau ir  J. Gauckas, nors švelniau, bet kritikavo šituos žmones, – tęsė W. Biermannas. – Tai ne tik jo, kaip piliečio Gaucko, teisė, bet ir jo, kaip demokratinės valstybės prezidento, pareiga. Nes šitie žmonės, kurie dabar Turingijoje nori užimti valdžios postus, yra, man atrodo, ne demokratai, o tiesiog grynų gryniausi, akivaizdžiausi demokratai“.

Čia, nuo savęs pridursime, W. Biermannas panaudojo tą žodį – „lupenrein“ – kurį buvęs kancleris Gerhardas Schroderis kadaise pavartojo apibūdindamas Vladimirą Putiną: tas, girdi, esąs „grynų gryniausias, akivaizdžiausias“ demokratas!

Žinoma, G. Schroderis tada neironizavo, o W. Biermannas, kalbėdamas apie šiuolaikinius Vokietijos „kairiuosius“ (ne socialdemokratus, bet nuo jų atskilusius dar „kairesnius“, sukančius „tobulo komunizmo“ link!), negailėjo jų adresu sodrios ironijos, ypač žurnalistei B. Klein pastebėjus, jog tas Bodo Ramelowas, kuris dabar taikosi į Tiuringijos žemės ministrus pirmininkus, kilęs ne iš kitur, o iš Vakarų.

„Taip, šitie idiotai visai dorai pasidaliję tarp rytų ir vakarų“, – pritarė W. Biermannas ir patikslino, kad šie vakariečiai kartais dar kvailesni, dar labiau užkietėję, surambėję ir bukesni nei pirmykščiai Rytų Vokietijos komunistėliai, kurie retkarčiais reikiamą akimirką vis dėlto kažką įsidėdavo į galvas.  

Toliau W. Biermannas paaiškino, jog jis skiria atskirus žmones nuo visos grupės, tarp kurių yra ir pavyzdingų kairiųjų, ir kalba tik apie naujųjų Vokietijos kairiųjų grupę kaip grupę.

„Ji yra VDR diktatūros palikuonė – ne tik ideologinė paveldėtoja, bet, visų pirma, ir materialioji. Tai jie per kelis dešimtmečius prisiplėšė turtų. Bet šia tema Vokietijoje nešnekama. Mano požiūriu, tai reakcingi žmonės, ir manęs negali raminti tai, kad štai vienas žmogus, atėjęs ar iš Vakarų, ar iš Rytų, ar iš kalėjimo, ar iš politinio biuro, kad jis kažkaip pasikeitė, persitvarkė ar dar kitaip persimainė.“

Pasak poeto, ir Giunteris Schabowskis, kuris sieną atvėrė per klaidą, juk jis buvo politbiuro narys ar panašiai, jis priklausė tai reakcingai bonzų šutvei, kuri diktatūros laikais spaudė liaudį.“

Toliau W. Biermannas atkreipė dėmesį į tai, jog griūvant diktatūrai – ir taip jau istorijoje yra pasitaikę – „labai dažnai, kalbant tarp mūsų, staiga tiesiog prapliumpa rezistentais, pasipriešinimo kovotojais, ir dar slaptais, kurių niekas nebuvo pastebėjęs, ir tokiais, kurių niekas niekad nebuvo matęs.“

„Tada ir galioja tas ironiškas posakis, kurį galbūt jau girdėjote, kad pasibaigus diktatūrai tokie žmonės sako – mūsų buvo mažai, mūsų buvo  mažai, bet iš jų tai išliko labai labai daug“, – pabrėžia pašnekovas.

Galop W. Biermannas žurnalistės dar prašė perduoti tokią jo mintį: „Šitas baisusis Helmutas Kohlis, kuris man, kaip galite spėti, nėra labai simpatiškas, niekada tokiu nebuvo, tuoj po VDR žlugimo panorėjęs būti renkamas ir rytuose, – šis baisuoklis tada ir skleidė rinkiminį melą, kad rytai pavirs žydinčiais kraštais. Ar atsimenate?“

Žurnalistei patvirtinus, kad atsimena ir taip buvo, W. Biermannas teigė štai ką: „Na, o dabar turiu jums pripažinti nemalonią tiesą: tas Kohlis su savo rinkimų propaganda buvo absoliučiai teisus! Jis išvis nebuvo melagis. Žydintys kraštai atėjo. Vėliau, nei daug kas laukė ar tikėjosi, ir kur kas brangiau, nei daug kas galėjo įsivaizduoti. Tačiau Kohlis – tikrai nemelavo. Štai kaip.“

Pabaigoje, žurnalistei dar priminus W. Biermanno kritiką „Kairiųjų partijos“ adresu, kad šie esantys tik „drakono išperų liekanos“, tas pridūrė, jog čia esantis ne tam, kad kovotų su niekšingais senosios diktatūros likučiais.

„Juos seniai jau nugalėjau – ir aš ne vienas, tą gerai žinau, juos įveikė daugelis žmonių, kurie, beje, daug daugiau patyrė ir pergyveno už  W. Biermanną“, – teigia poetas.

Jo žodžiais, tai jam pačiam visiškai aišku. „Tačiau aš prisidėjau nors truputį prie to, kad ši diktatūra sužlugtų, ir tai labai malonus jausmas“, – baigė savo pokalbį su Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ darbuotoja B.  Klein dainininkas W. Biermannas, kurio baladė „Padrąsinimas“ VDR diktatūros laikais iš tiesų kėlė daugelio komunistinio režimo opozicionierių ir politinių kalinių dvasią.

Apžvalga skambėjo LRT radijo eteryje

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close