captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apolitiniai apmąstymai

Prieš kelerius metus gyvenau Wiesbadene, kur verčiau operetę Kauno muzikiniam teatrui. Pietaudavau Kaiserwilhelmstrasseje, populiarioje kavinėje, kur susirinkdavo miesto klerkai, aktoriai, studentai, vietinio kazino tarnautojai ir pareigūnai, čia  užsukdavę iš Frankfurto, didžio Heseno žemės miesto, garsėjančio birža ir kabaretais.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Prieš kelerius metus gyvenau Wiesbadene, kur verčiau operetę Kauno muzikiniam teatrui. Pietaudavau Kaiserwilhelmstrasseje, populiarioje kavinėje, kur susirinkdavo miesto klerkai, aktoriai, studentai, vietinio kazino tarnautojai ir pareigūnai, čia  užsukdavę iš Frankfurto, didžio Heseno žemės miesto, garsėjančio birža ir kabaretais. Toje populiarioje vokiečių knaipėje ant vienos šalutinės sienos kone kasdien būdavo iškabinami vis nauji Goethes eilėraščiai, o ant didžiosios sienos mirgėdavo komedijos iš nebyliojo kino laikų.

Be nuosavo verslo, kuriam miestelėnai sueikvodavo kone visą energiją, nepaisant politikos, kuri ten dalykiškai preparuoja nesveikus visuomenės audinius,   nežiūrint ir triukšmingų telešou, menas ir kultūra, ir vadinamieji dvasiniai klausimai čia užėmė garbingą vietą. Kitoje, pigesnėje Wiesbadeno kavinėje, kur platinamas dienraštis Wiesbadener kurjer, spaudiniui nuolatos trūkdavo jo gausių literatūrinių puslapių, kuriuos vis išsiplėšdavo ir išsinešdavo lankytojai, išalkę ne tik lešių sriubos,  o labiau – svarių žodžių, reikšmingo teksto .

Manau, kad vienas iš prasto gyvenimo Lietuvoje požymių yra tai, kad čia žmonėms kaip nukainuotų traškučių yra prikrauta į jų mintis vadinamosios , politikos, o deficitas – akiračio ir kultūros. Žodžio laisvė čia dažnokai pasireiškia politikavimu, lėkštu ir įgaunančiu buitines formas siauraprotiškų apkalbų, insinuacijų, spekuliacijų pavidalu. Piliečių gyvenimo laikas, už tarnybos ribų, čia sueikvojamas vulgarybėms, primenančioms nukainuotus pajuodusius bananus, išstumtoms į pasaulinio supermarketo pašalius.  Tas, kas kultūringesnėje šalyje taip ir liktų virtuvėje, čia patenka į solidžių dienraščių puslapius. Politikavimas eina per visas medijas, išvirsta į gatves ir yra masėms didysis dienos šou. Kaip oro mūsų viešąjam gyvenimui pritrūksta gilesnių dimensijų. Juokaudamas pagalvoju, ar nepakeitus mūsų įstatymų taip, kad kiekvienoje kontoroje, kurioje įkalintos kalti litą piliečių sielos, būtų įvesta valanda be gerklojimų apie Garliavą. Ji vadintųsi, tarkime,  ne pietų pertrauka, o Meno ir Meditacijos valanda.

Taip, tai būtų pietų pertrauka be politikos makaronų.

O per šią laidos valandėlę ketinu pasidalinti keliomis apolitinėmis mintimis.

Prieš dvejus metus man buvo atlikta širdies operacija. Ji buvo sunki ir sėkminga. Turiu pripažinti, kad ji mane pakėlė virš kasdienybės. Nežinau, ar šitaip nutiko jūreiviui ar automobilių aikštelės sargui, gulėjusiems su manimi vienoje palatoje. Tačiau, gyjant randui sąmonei ne juokais parūpo gyvenimo paskirtis. Tapau jautresnis muzikai. Atidesnis žmonėms. Dėmesingesnis pasauliui.

Kuo ilgiau gyvenu (o koks netvarus yra mūsų gyvenimas suvoki tik šį bei tą išgyvenęs), tuo giliau įsisąmoninu, kad gyvenimas turi tiek vertės, kiek jam pats ir suteiksi, ir jis tau atsidėkos, jeigu išmoksi būti dėkingas toms Jėgoms, kurios tave laiko čia ir dabar.

 Pažvelgus praeitin ir ieškant sąvokai laimė realaus gyvenimo atitikmenų, jausdavausi, ko gero laimingas didelėje šeimos užstalėje, kur skimbčioja taurės ir skamba linksmos istorijos. Tačiau nepalyginamai laimingesnis jausdavausi vienumoje, kai nuskildavo parašyti ką nors, kas man tą akimirką ir tame kontekste atrodė tiksliausia minties ir jausmo raiška. Ji mane susiedavo su amžininkais ir, sykiu, su gyvenimo gelmėmis. Šiaip, gyvenimu džiaugtis galima kasdien, tam tereik sveiko skrandžio ir tyros sąžinės. Džiaugtis gyvenimo apraiškomis, manau,  pilnutiniausiai gali tuomet, kai pasižiūrėjai į artimą žmogų, kasdienį valgį ir kambarį, gamtą ir miestą menininko  akimis. Menininkams nelengva gyventi, nes jie daug tikisi ir dažnai nusivilia, ir karštligiškai ko nors siekia. Tačiau sunkiai įsivaizduoju, kaip gali gyventi žmonės, kurie niekad nepatyrė meno malonių, tai taip pat reikštų, kad jie pamiršo, jog buvo vaikai. Man atrodo, kad, einant gyvenimo keliu, tokių asmenų kaulai, mintys, raumenys garsiai girgžda, kaip karučiai, prikrauti akmenų.

Čia man iškyla pavojus pasinešt į citatas ir abstrakcijas. Tiesiog ieškau talpesnių žodžių išreikšti tam, kas negula į sintaksę, sunkiai nusakoma daiktavardžiais ir būdvardžiais. Gal vietoje viso šito apmąstymo verčiau būtų pažėrus rupios metaforų druskos.

Bet vistiek nebūčiau nieko prasmingiau surašęs.

Paprasčiausia, viskas tampa reikšminga tuomet, kai žmogus  t a m p a savimi.

 Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...