captcha

Jūsų klausimas priimtas

Esminis deficitas

Nesibaigiantis politinis trileris kai kuriuos politikus verčia net viešai prašytis į beprotnamį. Iki šiol valstybės politikai, kurie bendru sutarimu turi formuoti valdžią, nesugeba pateikti aiškios vizijos, kaip ta valdžia atrodys. Nors Prezidentė ir potencialus būsimasis premjeras jau buvo susitikę ne kartą, jų supratimas apie Vyriausybės formavimą yra visiškai skirtingas.  

Nesibaigiantis politinis trileris kai kuriuos politikus verčia net viešai prašytis į beprotnamį. Iki šiol valstybės politikai, kurie bendru sutarimu turi formuoti valdžią, nesugeba pateikti aiškios vizijos, kaip ta valdžia atrodys.

Nors Prezidentė ir potencialus būsimasis premjeras jau buvo susitikę ne kartą, jų supratimas apie Vyriausybės formavimą yra visiškai skirtingas. Jei pozicijos ir toliau taip skirtis, valdžios krizė gali tapti ilgalaike. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad atskiros valdžios šakos pradeda elgtis visiškai autonomiškai. Vietoje suderinto valdžios mechanizmo, kuris turi veikti sklandžiai ir užtikrintai, matome atskirų jo dalių stiprėjantį disonansą, galintį virsti chaotišku byrėjimu.

Net Konstitucinis Teismas nebeturi autoriteto. Seimo nariai užsimiršo, kad Konstitucinio Teismo išvados yra galutinės ir jų keisti ar nepaisyti negalima. Tačiau būsimos didžiausios valdžios partijos lyderis aiškina, kad kažkokie frakciją konsultuojantys teisininkai gali būti aukščiau už Konstitucinį Teismą. Ar tikrai partija gali būti laikoma „solidžia“, jei jos lyderis dėl klaidingo ir nepaaiškinamo  sprendimo bando apkaltinti neįvardytus frakcijos patarėjus?

Tai, kad kadenciją baigiantis Seimas nesugebėjo iš pirmo karto patvirtinti nutarimų, kurie remtųsi Konstitucinio Teismo išvadomis dėl rinkimų įstatymo pažeidimų, nėra tik atsitiktinė klaida. Tai dar kartą patvirtina, kad politinės atsakomybės deficitas mūsų valstybėje tampa didesne bėda už bet kokius biudžeto deficitus. Politikai bėga nuo atsakomybės, surasdami vis naujų paaiškinimų, kodėl jie nesielgia nei moraliai, nei teisingai.

Derantis dėl valdžios postų nebekreipiamas dėmesys į ne tik moralinę, bet ir teisinę politikų atsakomybę. Ypač daug klausimų kelia Darbo partijos gebėjimai prisiimti atsakomybę ne tik už konkrečius asmenis, pažeidinėjusius rinkimų įstatymus, bet ir už visos partijos nusiteikimą ginti  prasižengusius narius.

Nesunku įsivaizduoti, kaip gali būti balsuojama dėl tų pačių Darbo partijos vadovų teisinės neliečiamybės panaikinimo. Sprendimas po sprendimo bandoma įtikinti, kad atsakomybės galima ne tik vengti, bet ir formaliai atsikratyti. Jei Seimo būsimoji dauguma nuspręs – vadinasi, viskas švaru ir teisėta. O bet kokios Prezidentės pretenzijos yra visiškai nepagrįstos, nes juk tokia „rinkėjų valia“.

Tačiau labiausiai apeliuojama tik į maždaug penktadalio balsavusių rinkėjų valią, tarsi likusios rinkėjų dalies valia yra visiškai nereikšminga. Iš tikro šios penktadalio rinkėjų valios deklaravimu bandoma tarsi figos lapeliais pridengti gėdą, kuri šviečia mūsų būsimajame Seime ir potencialiai Vyriausybėje.

Esama ir kitos pusės radikalių raginimų kažką daryti, kad rinkėjai nebalsuotų už apgavikus ir nepardavinėtų savo balsų. Vieni su panieka atsiliepia apie „kaimiečius“, kurie nesupranta savo pasirinkimo pasekmių, kiti ragina atimti rinkimų teisę iš kalinių. Tačiau didžiausia Lietuvos bėda yra ne tai, kad dalis rinkėjų neskiria patikimų politikų nuo sukčių, ar kad savo balsą vertina tik alaus buteliu. Didžiausia bėda kyla dėl mūsų degradavusio elito. Tai žmonės, kurie turi ambicijų pretenduoti į valdžią, godumo siekti valdžios teikiamų privilegijų, bet yra per tingūs ir neturi ryžto bei atsakomybės priimti sprendimų už visuomenę.

Kvailių pilna bet kurioje šalyje. Kai kur jų gal net daugiau nei Lietuvoje. Tačiau daugelyje demokratinių šalių elitas neleidžia kvailiams ar sukčiams valdyti valstybės ir sugeba juos laikyti tam skirtose vietose. Mūsų elitas per tingus ir abejingas. Mūsų išrinktieji daugiau energijos skiria savo privilegijų aptarinėjimams, o ne valstybės interesams. Todėl laiku nepastebi, kad reikia ryžtingai spręsti problemas. Kai susizgrimba, tampa per vėlu ir sprendimai būna per brangūs.

Dabartinė situacija, kuomet valstybė rieda rimtos politinės krizės link, kilo būtent dėl pavėluotų veiksmų. Elitas – politinis, teisinis, ekonominis – turėjo gerokai anksčiau užkirsti kelią tokiai situacijai. Ir atsakomybė tenka ne tik besiformuojančiai valdžiai, bet ir nueinančiajai. Galbūt politinė krizė bus išspręsta, bet greičiausiai jos pasekmės bus gerokai sunkesnės nei tuo atveju, jei teisėsauga, politikai ir visi tie, kurie turi dirbti visuomenės labui, nebūtų atmestinai žiūrėję į savo pareigas. 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close