captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vilius Ivanauskas. Naujas įšąlantis konfliktas: „Novorusija“

Lapkričio 2 d. neteisėti rinkimai „seperatistų“ kontroliuojamuose Donecko ir Luhansko teritorijose yra gana simboliški. Šiandien stebime, kaip yra konstruojamas naujas kvazivalstybinis darinys, kurio formavime Rusija vaidina pagrindinį vaidmenį.
Prisiekia DLR „prezidentas“ Aleksandras Zacharčenko, AFP/Scanpix nuotr.
Prisiekia DLR „prezidentas“ Aleksandras Zacharčenko, AFP/Scanpix nuotr.

Lapkričio 2 d. neteisėti rinkimai „seperatistų“ kontroliuojamuose Donecko ir Luhansko teritorijose yra gana simboliški. Šiandien stebime, kaip yra konstruojamas naujas kvazivalstybinis darinys, kurio formavime Rusija vaidina pagrindinį vaidmenį.

„Novorusijos“ formavimą lemia Rusijos politika buvusių sovietinių respublikų, šioje situacijoje – Ukrainos, atžvilgiu. Taip pat situacinis pasinaudojimas Ukrainos vidiniais skirtumais, ne visada nuoseklia Ukrainos politika po Maidano revoliucijos, įvairių vietinių interesų raiška, išgyvenamo karo akivaizdoje lipdomas visuomenės vietinis tapatumas bei selektyvi „draugų“ Vakaruose parama.

„Rusų pasaulio“ dalyvė

Posovietinės teritorijos laikytinos savotišku „skeveldriniu regionu“, t. y. teritorijos, ištrūkusios iš imperijos, atsidūrusios tarp dviejų integracinių erdvių (Rusijos ir ES/Vakarų), turinčios vidinių etninių prieštaravimų, nuolat patiriančios valdžios konsolidacijas, ribas peržengiančio elito kovų bei teritorinio integralumo iššūkius.

Rusija siekia išsaugoti ir plėtoti interesus posovietinėje erdvėje, pasiremdama vadinamąja tėvynainių interesų gynyba. Donecko ir Luhansko teritorijos tampa naujausiu šios politikos objektu, jame iškyla ir geopolitiniai interesai, ir atsiradusi galimybė skaidyti Ukrainos visuomenės tapatumą. Neatsitiktinai pradėta itin plačiai diskutuoti apie „Novorusiją“ kaip istorinį regioną.

Vietinės visuomenės tapatumas paprastai atsiranda per ilgametį bendrumą. „Novorusijos“ atvejis rodo itin skubų „vietinės tautos“ konstravimą, kuriame tapatumas mobilizuojamas ir per bendrumo dalijimąsi su kitomis rusų pasaulio dalyvėmis.

Jį lipdo ne tik aukščiausio lygio susitarimai tarp šių darinių politinės ar karinės valdžios, tačiau ir bendradarbiavimas žemesniu lygiu. Pavyzdžiui, spalio 30 m. vyko „tarptautinis“ jaunimo imtynių turnyras „Kaukis už tėvynę“. Pagrindinis organizatorius – Donecko Liaudies respublikos jaunimo ministerija, kviečiami dalyviai – sportininkai iš Rusijos Rostovo srities, Krymo, Čečėnijos, Pietų Osetijos, Abchazijos, Luhansko. Tokį bendradarbiavimą bandoma įvesti į kasdienybę, o kartu visuose lygiuose pabrėžti horizontalius ryšius tarp „rusų pasaulio“ dalyvių, neretai neryškinant pačios Rusijos vaidmens.

„Sukilimo“ heroizavimas

Išsiplėtus separatistinei (teroristinei) veiklai ir paskelbus Donecko (DLR) ir Luhansko liaudies (LLR) respublikas, pleištas tarp rytinių Ukrainos dalių ir likusios Ukrainos buvo dar labiau didinamas. Kaip ir Ukrainos dalyje, DLR ir LLR buvo akcentuojami savi didvyriai, pergalės, Ukraina ir juos remiančios Vakarų valstybės pateikiamos kaip intervencionistinės. Rusija pateikiama kaip pagrindinė gelbėtoja ir alternatyva.

Tas naujos patirties akcentavimas tampa esminiu atsiplėšiant nuo Ukrainos, ukrainietiško tapatumo ir plėtojant „tėvynės Novorusijos“ diskursą, novorusišką tapatumą.

Ukraina pateikiama kaip jau nebe ta „senoji“, o užgrobta fašistų benderovcų ir visiškai pažeidžianti rusakalbių interesus. Kartojama, jog po ukrainietišku patriotizmu slepiasi savanaudiški JAV interesai.

Per maždaug devynis mėnesius sukaupta vietinių gyventojų kitokia patirtis net ir Ukrainos karinės sėkmės atveju visišką susitapatinimą su Ukrainos brėžiamu kovos su Rusijos agresija diskursu daro beveik neįmanomą. Atsirado labai skirtingos patirtys, sukilėlių gretose irgi žuvo nemažai vietinių gyventojų.

Lapkričio 2 d. rinkimais siekiama pastūmėti ne tik sukilėlių kontroliuojamų teritorijų savarankiškumą, tačiau ir kurti tam tikrą „laisvos doneckiečių ir luhanskiečių“ visuomenės bendrumo įspūdį, esą jie patys sprendžia savo ateitį. Ne veltui Rusija pripažindama rinkimų teisėtumą akcentavo, jog taip siekiama rezultatyviau išpildyti Minsko susitarimus, įnešti dar daugiau stabilumo. Oficialioje retorikoje skelbiama, jog esą „doneckiečiai ir luhanskiečiai atiduoda balsus tam, kad būtų kuriama gimtoji Novorusija – šalis, laisva nuo fašizmo ir nacizmo, kurioje laisvai galima kalbėti gimtąją kalba“.

Vis dar sėkmingai išnaudojami draugiškai į Rusiją žvelgiantys atskiri Vakarų politikai, veikėjai (tiesa, gana marginalūs), kurių dalis buvo atvykę stebėti vykusius rinkimus ir bandė įnešti legitimumą, nepaisant Vakarų šalių išreikštos kritikos.

Ilgus metus analitikų akcentuotas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Ukrainos šiandien kaip niekada yra pozicionuojamas, bandomas realizuoti praktiškai skaldant Ukrainą, nesilaikoma esminių Minsko susitarimų nuostatų, tačiau pamažu į šį projektą įtraukiamas ne tik vietinis elitas, tačiau ir platesnė vietinė Donecko ir Luhansko visuomenė.

V. Ivanauskas –Rytų Europos studijų centro vyr. analitikas.

Komentaras skaitytas LRT Radijo eteryje
.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...