captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Diplomatiją keičia kultūra

Prasidėjus Rusijos karui su Ukraina, politinis Vilniaus ir Maskvos dialogas beveik nutrūko. Lietuvos diplomatų veikla lieka tik didžiosios politikos paraštėse. Lietuviškos dešros ir sūriai, padėdavę atverti Kremliaus duris gūdžiais sovietiniais laikais, nebegelbsti. Pati Maskva užtvėrė jiems kelią į Rusijos vartotojų rinką.
R. Sakalauskaitė, Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.
R. Sakalauskaitė, Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

Prasidėjus Rusijos karui su Ukraina, politinis Vilniaus ir Maskvos dialogas beveik nutrūko. Lietuvos diplomatų veikla lieka tik didžiosios politikos paraštėse. Lietuviškos dešros ir sūriai, padėdavę atverti Kremliaus duris gūdžiais sovietiniais laikais, nebegelbsti. Pati Maskva užtvėrė jiems kelią į Rusijos vartotojų rinką.

Pastaruoju metu kelis kartus įsitikinau, kad vykstant į Maskvą geresnių lauktuvių už Lietuvos ūkininkų produktus nesugalvosi, tačiau vežti jų tiek, kad pasinaudojus komunistine patirtimi vėl būtų galima atverti visas duris lietuviškomis dešromis, šiandien nėra prasmės. O rusų mėgstami skanumynai kaupiami sandėliuose vis trumpėjant galiojimo laikui. 

Politikos kūrėjams sukant galvas, kaip atvesti į protą Kremliaus šeimininkus, belieka bendrauti meno ir kultūros klausimais. Tai vienintelis raktas, galintis Rusijoje atrakinti visas duris. Greitajame traukinyje iš Maskvos oro uostų į sostinės centrą dažnas keleivis nuobodžiaudamas žvalgosi pro langą ar varto čia nemokamai siūlomus leidinius. Viename jų – nepakartojama šypsena šviečia Rusijoje gyvenanti kino ir teatro aktorė Ingeborga Dapkūnaitė. Girdama Vilnių ir žavėdamasi dabartiniu jo meru Artūru Zuoku, ji per kelis puslapius puikiausiai reklamuoja Lietuvą. Nepaisant Rusijos žiniasklaidai pastaruoju metu būdingos grėsmingos šaltojo karo laikus menančios leksikos, Lietuva rusams lieka patrauki. O jeigu ją dar giria įvairiuose Rusijos televizijos kanaluose kavą ir kremą reklamuojanti lietuvė aktorė, geresnės reklamos nesugalvosi. 

Šią savaitę švęsdami Vienybės dieną ir džiaugdamiesi keliomis poilsio dienomis, rusai jau penktadienio pavakarę užkimšo visus oro uostus. Patogūs greitieji traukiniai, kuriais per pusvalandį iš Maskvos centro galima atidundėti prie lėktuvo trapo, priminė Tokijaus metro spūsties valandomis. Lėktuvuose į Vilnių laisvų vietų nebuvo – keliauti už ką turinčius slavus Lietuva vis dar vilioja.

Praėjusią savaitę Maskvos kino mėgėjus džiugino antrą kartą vykusios Lietuviško kino dienos. Buvusio Lietuvos archyvų departamento direktoriaus, kuris pastaruoju metu dirba Lietuvos kino centre, Vido Grigoraičio iniciatyva surengtas kino festivalis šiemet sunkiai sutalpino visus norinčiuosius į jį patekti. Kultiniame kino teatre „Iliuzion“ filmų žiūrėti kadaise eidavo Andrejus Tarkovskis ir Vladimiras Vysockis. Šiame renginyje pirmą kartą parodytas iki šiol Rusijos valstybinio kino dokumentų saugykloje laikytas 1944 metais operatoriaus Stepo Udzono sukurtas dokumentinis filmas „Vilniaus miestas“. Nespalvotoje kino juostoje Lietuvos sostinė įamžinta karo metais – išdaužytais langais, prakiurusiais stogais ir gatvėmis su vokiškais pavadinimais. 

Antrą kartą Lietuvos kino dienos nebūtų įvykusios be Maskvoje dirbančio kultūros atašė Aleksandro Šimelio pastangų ir atsidavimo. Parengti septynių dienų kino programą, kuri būtų įdomi ne tik paprastiems kino mėgėjams, bet ir gurmanams, – nelengva užduotis. 

Taigi būtent kultūra šiemet liko vienintelis ir patikimas bendravimo laidas, gyvybiškai svarbus dvišaliams santykiams. Be Rusijai ir pasauliui žinomų, Maskvoje kuriančių Lietuvos teatro režisierių Rimo Tumino ir Mindaugo Karbauskio, Lietuvos vardas šiemet buvo girdimas kelis kartus: surengus kompozitoriaus Fausto Latėno kūrybos vakarą, Baltijos šalių ir Rusijos muzikos festivalį ir tarptautinę mokslo konferenciją, analizavusią gyvūnų vaizdavimą įvairių tautų mituose.

Lietuvos kino dienos, suteikusios galimybę susipažinti su klasika tapusiomis kino juostomis ir naujausiais režisierių darbais, tampa tradicija ir laukiamu įvykiu. Kultūros atašė A. Šimelio pečius užgriuvusių darbų mastą rodo telefono pokalbių sąskaitos, gerokai viršijančios jo atlyginimą. Norisi tikėti, kad Lietuvos politikos ekspertams, kuriantiems santykių su Rusija strategiją, užteks išminties išsaugoti kultūros ryšius, saugančius amžinąsias vertybes ir liekančius nepajudinamu tiltu. Juolab, kaip rodo patirtis, aktorės I. Dapkūnaitės šypsena, Rusijoje atverianti visas duris, yra neįkainojama. Milijono vertos šypsenos iš Lietuvos biudžeto kultūrai skiriamų lėšų nenupirksi.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close