captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Šermukšnis – paguodos medelis

Lietui ir vėjui jau nubloškus paskutiniuosius medžių lapus ant žemės, pamiškėse ryškiau suraudonavo šermukšniai. Mįslė klausia: „Viršuj medžio ugnis dega, kas?“ Žinoma, šermukšnis!
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Lietui ir vėjui jau nubloškus paskutiniuosius medžių lapus ant žemės, pamiškėse ryškiau suraudonavo šermukšniai. Mįslė klausia: „Viršuj medžio ugnis dega, kas?“ Žinoma, šermukšnis!

Pasak senolių išminties, jei užaugo daug šermukšnių uogų, antroji rudens pusė bus šalta ir lietinga. O šiemet derlius tikrai geras! Šalnų pakąstos uogos praranda kartumą ir jas mielai kabliuoja paukščiai – strazdai, dagiliai, sniegenos. Poetė Janina Degutytė klausia paukštelio:

Sniegena, sniegenėle,

Vai kas tau pasiuvo

Tokią raudoną prijuostėlę,

Kaip šermukšnio uogą

Kaip rožės lapelį

Kaip aušros spindulėlį?

Būtų pilni miškai šermukšnių, paukščiams išsėjus jų sėkleles, tačiau medelių žievę mėgsta griaužti briedžiai ir elniai. Zuikelis taip pat paskabo jaunas šakeles, stirnos ir pabirusias uogeles surenka.

Kaime šermukšnių lapais šeimininkės sluoksniuodavo rūsiuose laikomas daržoves – tai apsaugo nuo greito gedimo. Uogų įdedama į įvairius kepinius, užraugtą sulą, midų. Sakoma: „Suvalgyk šermukšnio uogelę – akys prašviesės“. Botanikai tvirtina, kad toje uogelėje karotino dusyk tiek, kiek morkoje, o vitamino C kiekiu ji prilygsta citrinai.

Gausu ir kitokių vitaminų, rauginių medžiagų, obuolių rūgšties, mikroelementų. Todėl kaip vaistas labai vertinamas šermukšnių medus, kurio bitelės prineša gegužės mėnesio gale. Ir senovinėje troboje virš gulto kekelė uogų kabėdavo, kad nuo ligų gintų. Šermukšnio medieną vertina tautodailininkai, nes ji tvirta, sluoksniai skirtingų atspalvių, viduriukas rausvas; tinka ir tekinimo darbams, ir drožybai. Malonu į ranką paimti šermukšninį šaukštą. Žievė seniau naudota vilnai dažyti; o ir margučius švelniu atspalviu padengia.

Bet įdomiausias šis medelis savo mitologiškumu. Senovės raštuose, kur kalbama apie lietuvių tikėjimus, po šventojo medžio ąžuolo antruoju vis įvardijamas šermukšnis. Nes jo malkos tinkančios apeiginei ugniai. Dzūkijoje, tarp Tiltų ir Dargužių kaimų, kaip tik ir auga tokia pora: po galiūnu ąžuolu prisiglaudusi šermukšnėlė. Dieveniškių apylinkėse kraštotyrininkai sužinojo apie įdomų prosenovišką paprotį, užrašė papasakotą taip: „Seniau kai kurie žmonės išsirinkdavo miške kokį medį, paprastai šermukšnį, jį prižiūrėdavo, saugodavo iki savo mirties. Kai atsitikdavusi kokia negerovė, eidavo prie to medžio paguodos ieškoti“. Štai kur prasiskleidžia tikroji lietuvio pasaulėjauta: prie medelio paguodos ieškoti...

Ir pagalbos šermukšnio galima paprašyti. Tarkime, žvejys vis traukia ir traukia tuščią tinklą. Kitą kartą, „išeidamas į marias“, turi į tinklą įpinti šermukšnio šakelių ir tokį pertraukti per trobos slenkstį. Skandinavų kraštuose senovėje šermukšnio medelį palenkdavo ir po juo su visais savo įnagiais praeidavo medžiotojai bei žvejai – kad laimė neaplenktų. O kadangi griausmavaldžio dievo Toro žmona gebėdavo virsti šiuo medeliu, tai vikingų moterys, ilgėdamosi  žygiuose pradingusių savo vyrų, verdavosi šermukšnio uogų karolius.

Lietuvių sakmėse teigiama, kad šermukšnyje gyvenančios kalvių dvasios. O kalvis kitados nukalęs  žmonėms saulę, pasilypėjęs ant savo trobos stogo ir pakabinęs ją danguje. Ši sakmė 1261 metais užrašyta rusų metraštyje (vadinamojoje Malalos kronikoje), pasakojant Sovijaus mitą apie baltų gentyse įsigalėjusio mirusiųjų deginimo papročio kilmę. Apskritai šermukšnis susijęs su dangiškaisiais dievais, pasaulio kūrėjais. Todėl jo labai bijančios mitinės požemio bei vandenų dievybės, chtoniškieji gaivalai. Šermukšnine lazda nesunkiai atsiginama nuo velnio. Tik reikia žinoti, kaip smūgius jam atseikėti, – ogi skaičiuojant! Kartą su šermukšnine gavęs velnias prašo: pridėk dar ir antrą! Bet jei sudavei antrą, tai skubiai šerk ir trečią. Arba mušdamas tą nenaudėlį, vis sakyk – „viens, viens, viens“ – tik taip velnią įveiksi. Mat poriniai smūgiai šėtonui stiprybę teikia. Labai nemėgsta jis šermukšnio, net vardo nesugeba ištarti; velniui teišeina ... „mukšnis“.

Apsibrėžus šermukšnine lazda ratą jokios pragaro galybės nebaisios. Štai per Jonines laukiant paparčio žiedo pražydėjimo, reikia būtent taip padaryti – ir jokia baidyklė neperžengs užbrėžtos ribos. Lygiai ir kitos velnio aplinkos mitinės būtybės vengte vengia šermukšnio. Todėl jo šakelėmis Joninių išvakarėse apkaišomos tvarto durys – kad ten raganos neįlįstų. Paleidžiant naktigonėn prie arklio nugaros pririšama šakelė – laumės nenujodys. Netgi iš rūtų darželio kurmius galima išveisti, į jų landas šermukšnio šakelių prikaišiojus. Tik medelį iš miško reikia parsivilkti atžagaria ranka už viršūnės paėmus. Ir dar pasakojama, kad burtininkas kažkuriame kaime piemenėlį pavertęs vilkolakiu, liepęs jam persiversti per  šermukšninį kuolelį.

O šermukšnio lapas dažniausiai susideda iš devynių pailgų lapelių. Reikšmingas skaičius dar labiau sustiprina medelio galias. Žemaičiuose pradėtą trobos statybą laimindavo tokia apeiga: atžagaria ranka paimdavo dvylika metų augusį šermukšnį ir septynis kartus vilkdavo aplink pirmąjį namo rentinį. Bet geriausia šermukšnį pasisodinti prie kiemo vartų.

Stebuklingos šermukšnio savybės, todėl ir mūsų dienomis prie dažnos sodybos raudonuoja paguodos medelio uogos.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...