captcha

Jūsų klausimas priimtas

J.A. Pašakausko kalendorėliai – periodinės spaudos pirmtakai

Knygynuose jau puikuojasi kalendoriai ateinantiems metams. Daugiausia tai sieniniai - spalvingi, dekoratyvūs leidiniai, kambario puošmenos. Tačiau tebėra populiarūs ir visokias žinias teikiantys.  
 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Knygynuose jau puikuojasi kalendoriai ateinantiems metams. Daugiausia tai sieniniai – spalvingi, dekoratyvūs leidiniai, kambario puošmenos. Tačiau tebėra populiarūs ir visokias žinias teikiantys.

Spaudos istorijoje kalendorius – ypatingas reiškinys, turėjęs ne tik visuomenės gyvenimą reguliuojančiąją funkciją, bet taip pat žiniasklaidinę paskirtį. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kalendorių leidybos pradžia sietina su kalendorėliu, įdėtu į Pranciškaus Skorinos 1522 m. rusėnų kalba Vilniuje išleistą „Mažąją kelionių knygelę“. Kalendariumą turėdavo taip pat ir maldynai, leidžiami Vilniuje lenkiškai. Visiškai kitokie buvo kalendoriai, kuriuos 1737 - 1749 metais Vilniaus akademijos – universiteto tipografijoje išleido Jonas Antanas Pašakauskas S.J. (J. Poszakowski, 1684-1757). Šiose knygelėse jau talpinta gausi politinio ir istorinio pobūdžio informacija; tad galima tokius kalendorius įvardyti Lietuvos laikraščių pirmtakais. Juolab, kad jų leidybos tradiciją  1758 m. pratęsė Pranciškus Paprockis S.J. (F. Paprocki, 1723-1805), nuo 1760 m. pirmojo savaitraščio „Kurier Litewski“ leidėjas. Tad šiemet sukanka 275 metai spaudos periodikai Lietuvoje.

Naujo tipo kalendorių pasirodymą sąlygojo Apšvietos amžiaus procesai: pijorų švietimo reforma, Vilniaus universitete bręstanti mokslų sekuliarizacija ir kiti kultūros reiškiniai. Šiuose kalendoriuose nėra astrologinių spėjimų, pranašysčių, nežymimos „juodosios” dienos. Iš viso žinoma devyniolika J. A. Pašakausko parengtų kalendorių; vadinti jie skirtingai: iki 1746 m. - politiniais arba istoriniais ir politiniais, vėlesnieji – „ciesoriaus kalendomis”. Rašyti jie lenkiškai - to meto bajorų, aristokratų, kitų išsilavinusių žmonių bendravimo kalba.

Jau pirmajame, labai parankaus formato – 11,5 cm – kalendoriuje pateikta nemažai įdomybių. Jas žada pats pavadinimas, skambantis taip: „Politinis kalendorius 1737 metams, kuriame yra apie metų laikus ir Mėnulio fazes, Saulės ir Mėnulio užtemimus, visuotinius suvažiavimus, erezijas, brolijas, lenkų karalius, valdovų gimimo dienas ir kitus įdomius dalykus politiniams pašnekesiams“. Smalsus skaitytojas sužino, kad 1737 metai yra 4081-ieji nuo pasaulinio tvano, 168-ieji nuo Lietuvos unijos su Lenkija, 158-ieji nuo Vilniaus akademijos įkūrimo. Po kalendariumo sudėtos naudingų žinių lentelės: išrašyta valdovų geneologija, išvardyti aukštieji bažnyčios bei valstybės pareigūnai - kardinolai, vyskupai, vaivados, kaštelionai, pateikti vienuolijų steigimo metai. Dar kalendoriuose surašytos Europos monarchų gimimo ir vardo dienos, taip pat trumpos žinios apie valstybes. Ir, žinoma, yra tokių smulkmenų, kurios gali suintriguoti Lietuvos skaitytoją. Antai Genujos valdoma Korsika nebenori klausyti metropolijos - išsirinko sau valdovu Teodorą, kuris, kaip žmonės kalba, yra kilęs iš Žemaitijos. Kalendorius baigiasi įdomybių skyreliu. Iš jo skaitytojas sužino, kad pirmasis Saulės ir Mėnulio užtemimus išmoko apskaičiuoti Talis iš Mileto (600 m. prieš Kristų), barzdą pirmasis pradėjo skustis Aleksandras Makedonietis, o Nolano vyskupas Paulinas sugalvojo varpą (410 m.). Venecijietis Paulius - kompaso išradėjas (apie 1260 m.), o Jonas Nikotijus iš Portugalijos į Prancūziją atvežė tabaką...

Vėlesnių laidų kalendoriuose jų sudarytojas nesikartojo, rasdavo savo skaitytojams vis ką nors naujo. 1738 metais įprastinį kalendariumą J. A. Pašakauskas pakeitė skyreliu „Efemeridės arba svarbiausieji dienos įvykiai”. Tai kiekvienos metų dienos istorinių faktų ir žymių asmenybių sukaktys, geografinių atradimų, kultūrinio gyvenimo įvykių, gamtos reiškinių ir stichinių nelaimių datos. Žinoma, čia minimas ir Žalgirio mūšis, ir Kircholmo (Salaspilio) pergalė, ir taikos sutartys su Rusija. Kalendoriuje nurodytos Vilniaus jėzuitų kolegijos įsteigimo (1570-07-18) ir akademijos įkūrimo (1579-10-29) datos, užrašyti didieji Vilniaus gaisrai (1706-05-18 ir 1737-06-07).

Kitų metų kalendoriuje jau daugiau dėmesio skirta astronomijos mokslo žinioms. Apie dangaus kūnus kalbama palyginimais: Saulė esanti 140 kartų didesnė už Žemę, kuri per minutę nuskrieja 4320 mylių, o Mėnulis tik 225 mylias (šiuolaikiniai duomenys yra kiek mažesni). O J. A. Pašakausko pateiktos žinios apie žvaigždes dar tebėra scholastinės – esą jos išsidėsčiusios ant dangaus sferos, vadinamos firmamentu. Kiek yra iki empyrėjaus – sferos, už kurios prasideda Dievo ir šventųjų buveinė, - net mokslininkai nežiną… Vis dėlto geocentrinė pasaulio sąranga kelia autoriui abejonių: „Kaip gali būti, kad toks didžiulis kūnas kaip Saulė per 24 valandas apeitų visą Žemę?” Belieka pasiguosti: „Tikėjimas yra didesnis negu mūsų protas“. Greičiau tai atsargumas, einantis iš oficialaus Bažnyčios draudimo skelbti heliocentrinę pasaulio sąrangą. Koperniko teorija Vilniaus universitete buvo puikiai žinoma: ją dėstė kiekvienas gamtos filosofijos profesorius, tiesa, diskusine forma.

Labai vertingas J. A. Pašakausko sumanymas – teminiai kalendoriai. 1740 metams jis išleido du tokius: „Didesnįjį jėzuitų kalendorių” ir „Lietuvos provincijos jėzuitų mažesnįjį kalendorių”. Tai proginiai leidiniai, parengti pažymint 200-sius Jėzuitų ordino įkūrimo metus. Pirmajame pasakojama apie jėzuitų ordino veiklą apskritai, o antrajame pateikta vertingų Lietuvos švietimo istorijai žinių. Pavyzdžiui, išvardyti visi Lietuvos provincijolai bei universiteto ir kolegijų Polocke, Pultuske, Nesvyžiuje rektoriai, fundatoriai ir globėjai. Dar leidėjas nustebino visuomenę, išspausdindamas pirmą kartą atskirą kalendorių moterims. Tai buvo „Kilmingųjų damų kalendorius” 1741 metams.

Kalendorių autoriaus pavardės rašyba literatūroje įvairuoja. Aiškumo suteikia jo gimtoji vieta – viensėdis Šeduvos apylinkėse ant Šakos upelio kranto. J.A.Pašakauskas ten gimė 1684 m. kovo 1 dieną. Gimnaziją lankė Kaune; įstojęs į jėzuitų novicijatą, filosofiją ir teologiją studijavo Vilniaus universitete. 1712-1714 m. jėzuitų kolegijos  dienoraštyje ne kartą minimas kaip lietuviškai sakantis pamokslus šv. Jonų bažnyčioje. Metus kitus jam teko dėstyti Kauno ir Kražių kolegijose, o 1718-1721 m. J.A.Pašakauskas perskaitė filosofijos kursą Vilniaus universitete. Po to buvo pakviestas į Radvilų rūmus mokyti jaunąjį  kunigaikštį Jeronimą Florijoną. Intelektuali „nematomo koledžo“ aplinka ir puiki Radvilų biblioteka – štai tos likimo dovanos, nuteikusios mokslininką kūrybiniam darbui. Pažymėtini jo pasaulio istorijos veikalai, skirti kilmingųjų jaunimui: Romos ir Bizantijos krikščioniškųjų imperatorių chronologija, Kryžiaus karų istorija. Parašė svarbų Jėzuitų ordino istorijai Lietuvoje darbą, likusį rankraštyje – 1400 žymesniųjų provincijos vienuolių biografijas. Reikšmingų švietimui leidinių autorius mirė Nesvyžiuje 1757 m.  birželio 3 d.

Būtų prasminga minint periodinės spaudos 275 m. sukaktį jos pradininkui Šeduvos apylinkėse pasodinti ąžuolą...

Komentaras skaitytas LRT radijo laidoje „Ryto garsai“.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...