captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kodėl būtina pagelbėti Ukrainai

Rusija Europai kelia egzistencinį iššūkį. Nei Europos vadovai, nei jos piliečiai šio iššūkio kaip reikiant nesuvokia ir nesumoja, kaip į jį reaguoti. Taip teigia finansininkas ir filantropas George‘as Sorosas savo straipsnyje „New York Review of Books“. Straipsnis pavadintas „Europa, atsibusk“.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.
Rusija Europai kelia egzistencinį iššūkį. Nei Europos vadovai, nei jos piliečiai šio iššūkio kaip reikiant nesuvokia ir nesumoja, kaip į jį reaguoti. Taip teigia finansininkas ir filantropas George‘as Sorosas savo straipsnyje „New York Review of Books“. Straipsnis pavadintas „Europa, atsibusk“.
 
„Aš tą nesusivokimą labiausiai priskiriu faktui, kad Europos Sąjunga apskritai ir eurozona konkrečiai po 2008 m. finansų krizės prarado orientaciją“, – rašo G. Sorosas ir tęsia:
 
„Šiuo metu Europoje galiojančios biudžeto taisyklės sukėlė daug nepasitenkinimo tarp žmonių. Antieuropinės partijos surinko beveik 30 procentų mandatų paskutiniuose rinkimuose į Europos Parlamentą, tačiau jos nepateikė realistiškos alternatyvos Europos Sąjungai.
 
Dabar Rusija siūlo alternatyvą, keliančią fundamentalų iššūkį iš pat pradžių Europos Sąjungą gaivinusioms vertybėms ir principams. Šią alternatyvą grindžia represijomis šalies viduje ir agresija užsienyje išreikšta prievarta, bet ne teisinės valstybės koncepcija.
 
Šokiruoja tai, kad vienu kitu atžvilgiu Vladimiro Putino Rusija pasirodė netgi geriau už Europos Sąjungą – ji lankstesnė ir visą laiką iškrečia staigmenų, tai jai suteikia taktinį pranašumą, bent jau trumpalaikėje perspektyvoje“, – teigia G. Sorosas ir priduria:  
 
„Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kiekviena dėl savų priežasčių,  pasiryžusios išvengti tiesioginio karinio susidūrimo su Rusija. O Rusija tuo ir naudojasi“. Toliau G. Sorosas detaliai išvardija, kaip pastaroji, pažeisdama  sutartimis patvirtintus savo įsipareigojimus, prisijungė Krymą, įsteigė separatistinius anklavus rytinėje Ukrainoje, su savo įprastine kariuomene įsiveržė į Ukrainą ir „sunaikino kelis šimtus Ukrainos šarvuočių, nemažą dalį jos ginkluotųjų pajėgų“.  
 
G. Sorosas taip pat kritikuoja Vašingtono ir Europos nenorą paremti Ukrainą gerokai stipriau nei vien gražiais žodžiais. Jis būgštauja, kad V. Putinas gali pasiūlyti Amerikai sandėrį: „mainais už pagalbą amerikiečiams kovoje su „Islamo valstybe“ amerikiečiai leistų Rusijai tvarkytis kaip jai patinka  „artimajame užsienyje“. Dar blogiau, prezidentas B. Obama gali tokį sandėrį priimti.
 
Tai būtų tragiška klaida, su toli siekiančiomis geopolitinėmis pasekmėmis“, – teigia G. Sorosas ir aiškina, jog „išlaikyti Ukrainos nepriklausomybę net dar svarbiau nei priešintis „Islamo valstybės“ grėsmei, nes neišlaikius Ukrainos nepriklausomybės suirtų ir koalicija prieš „Islamo valstybę“.
 
Ukrainos žlugimas būtų milžiniškas smūgis NATO, Europos Sąjungai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Pergalinga Rusija taptų kur kas  įtakingesnė Europos Sąjungoje ir sudarytų stiprią grėsmę Baltijos valstybėms, turinčioms daug rusų tautybės žmonių.
 
Tada vietoj to, kad paremtų Ukrainą, NATO turėtų ginti savo pačios teritoriją. Tai išstatytų ne tikEuropos Sąjungą, bet ir Jungtines Valstijas tam pavojui, kurio abi žūtbūt siekė išvengti – prasidėtų tiesioginė karinė  konfrontacija su Rusija.
 
Tada Europos Sąjunga taptų dar labiau susiskaldžiusi ir nevaldoma. Kodėl Jungtinės Valstijos ir kitos NATO šalys turėtų prie to prileisti?“ – klausia G. Sorosas.
 
Užstodamas Ukrainą jis toliau rašo, kad „pasipriešinimui Maidano aikštėje vadovavo pilietinės visuomenės grietinėlė - jauni žmonės, kurių daugelis studijavo užsienyje ir grįžę namo atsisakė jungtis į valdžios ar verslininkų struktūras, nes abiem šiais elementais piktinosi.
 
O kraštutiniai nacionalistai ir antisemitiniai ekstremistai sudarė tik mažumą tarp protestuojančiųjų prieš V. Janukovyčių. Dauguma Maidano aktyvistų išties naujosios Ukrainos vadovai, ryžtingai nusiteikę prieš „senosios Ukrainos“ (su jos paplitusia korupcija ir neefektyvia valdžia) grįžimą.
 
Idant įvertintum naujosios Ukrainos teigiamybes, – tęsia G. Sorošas, – turi būti asmeniškai su tema susipažinęs. Galiu remtis savo asmenine patirtimi, nors turiu prisipažinti turįs išankstinę palankią nuomonę. Įsteigiau fondą Ukrainoje 1990-aisiais net dar jai netapus nepriklausdoma. 
 
Fondo taryba ir darbuotojai – tik ukrainiečiai, giliai įleidę šaknis į pilietinę visuomenę. Ukrainoje dažnai lankydavausi, ypač pirmaisiais metais, bet ne tarp 2004-ųjų ir šių metų pradžios, kada grįžau stebėti naujosios Ukrainos gimimą.  
 
Mane iš karto sužavėjo didžiulis patobulėjimas ir brandumo, ir ekspertiškumo atžvilgiais tiek mano įkurtame fonde, tiek piliečių visuomenėje apskritai. Šiuo metu veiklaus pilietinio ir politinio įsipareigojimo laipsnis Ukrainoje ko gero aukštesnis nei bet kur kitur Europoje.
 
Žmonės įrodė savo pasiryžimą už savo tėvynę paaukoti savo gyvybę. Tai naujosios Ukrainos stiprybės, kurių Vakarai neįvertino.
 
Kitas dabartinio Europos požiūrio į Ukrainą trūkumas yra nesupratimas, jog Rusijos išpuoliai prieš Ukrainą netiesiogiai yra išpuoliai ir prieš Europos Sąjungą bei jos valdymo principus.
 
Turėtų būti savaime aišku, kad karinio konflikto metu šaliai ar šalių asociacijai nevalia tęsti taupymo, diržų veržimosi politikos, kaip tai toliau daro Europos Sąjunga. Verčiau jai reikėtų mesti visus išteklius tam, kad gintųsi nuo Rusijos išpuolių, net jei tai reikštų išplėsti biudžeto deficitus.
 
Naujosios Ukrainos pažeidžiamumas daro Vakarų dvejojimą dar pavojingesnį. Rizikuojama ne tik naujosios Ukrainos išlikimu, bet ir NATO bei pačios Europos Sąjungos ateitimi. Nesant vieningam pasipriešinimui iš Vakarų, nerealu tikėtis, kad V. Putinas sustos ties Ukraina, kai jo akimis matyti jau Europos skilimas ir Rusijos dominavimas joje“.
 
Tai ką daryti, klausia G. Sorosas ir toliau dėsto taip:
 
„Nors Rusijai taikomos sankcijos reikalingos, jos turi slopinamąjį poveikį ne tik Rusijai, bet ir Europos ūkiams, įskaitant Vokietiją. Tai stiprina jau ir taip dabar pasireiškiančias nuosmukio ir nuvertėjimo tendencijas.
 
O padėti Ukrainai gintis nuo rusų agresijos, priešingai, turėtų stimuliuojamą efektą ne tik Ukrainai, bet ir Europai. Tai yra principas, kuriuo Europa turėtų vadovautis teikdama paramą Ukrainai.
 
Vokietija, kaip pagrindinė diržų veržimosi politikos šalininkė, turėtų suprasti čia slypinčius prieštaravimus. Kanclerė Angela Merkel elgėsi kaip tikra europietė Rusijos keliamos grėsmės atžvilgiu. Ji stipriausiai pasisakė už sankcijas prieš Rusiją ir šiuo klausimu ji buvo labiau pasirengusi priešintis vokiečių viešajai nuomonei bei verslo interesams negu bet kuriuo kitu klausimu. Tik po to, kai liepą buvo numuštas Malaizijos keleivinis lėktuvas, vokiečių viešoji nuomonė pasislinko jos pozicijos link.
 
Tačiau dėl biudžeto taupymo A. Merkel ir vėl patvirtino savo ištikimybę Bundesbanko ortodoksijai. Ji, atrodo, nesupranta, kaip tai nenuoseklu. Ji turėtų dar tvirčiau palaikyti pagalbos teikimą Ukrainai negu sankcijų taikymą Rusijai.
 
Naujoji Ukraina rodo politinę valią ne tik ginti Europą nuo Rusijos agresijos, bet ir vykdyti radikalias struktūrines reformas. Kad šią valią išlaikytų ir stiprintų, Ukraina turi sulaukti pakankamai pagalbos iš savo rėmėjų. Be tos paramos rezultatai bus liūdni ir viltis pavirs desperacija.
 
Pats laikas Europos Sąjungos narėms pabusti ir elgtis kaip į netiesioginį karą įtrauktoms šalims dera. Geriau padėti Ukrainai gintis nei pačioms savo teritorijoje kariauti. Vienaip ar kitaip, reikia pašalinti vidinį prieštaravimą tarp buvimo kad ir netiesioginiame kare ir besąlygiško griežtos biudžetinės drausmės laikymosi. O kam yra valia, tam atsiranda ir būdas ją įgyvendinti.
 
Pats laikas Europos Sąjungai kritiškai pažvelgti į save. Kažkas su ja blogai, jei V. Putino Rusijai šitaip gali sektis nors ir trumpam. Europos Sąjungos biurokratija nebeturi galios monopolio ir mažai kuo gali didžiuotis. Jai reikia išmokti būti vieningesnei, lankstesnei, veiksmingesnei.
 
O patiems europiečiams reikia įdėmiau pažvelgti į naująją Ukrainą. Tai galėtų europiečiams padėti atgauti pirmykštę dvasią, kažkada vedusią prie Europos Sąjungos sukūrimo. Gelbėdama Ukrainą, Europos Sąjunga išsigelbėtų pati“, – baigė savo straipsnį „New York Review of Books“ – Niujorko knygų apžvalgoje – finansininkas, filantropas George‘as Sorosas.
 
Apžvalga skambėjo per LRT Radiją. 
 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...