captcha

Jūsų klausimas priimtas

Laurynas Kasčiūnas. Kelios gairės Vilniaus miesto gelbėjimo planui

Nors dar 2011 m. įtakingas JAV dienraštis „The New York Times“ Vilnių pripažino vienu iš geriausių miestų gyventi, pasižyminčiu gera atmosfera, o 2014 m. žmogiškųjų išteklių ir finansinių konsultacijų kompanija „Mercer Human Resource Consulting“ Vilnių įvertino kaip vieną pigiausių sostinių Europoje, šiandien stebime, kaip Vilniaus miestas susiduria su didelėmis finansinėmis ir valdymo problemomis, kurias gaubia avantiūrizmas, monopolijų įsigalėjimas, skaidrumo ir atsakomybės stoka.
K. Čachovskio (DELFI.lt) nuotr.
K. Čachovskio (DELFI.lt) nuotr.

Nors dar 2011 m. įtakingas JAV dienraštis „The New York Times“ Vilnių pripažino vienu iš geriausių miestų gyventi, pasižyminčiu gera atmosfera, o 2014 m. žmogiškųjų išteklių ir finansinių konsultacijų kompanija „Mercer Human Resource Consulting“ Vilnių įvertino kaip vieną pigiausių sostinių Europoje, šiandien stebime, kaip Vilniaus miestas susiduria su didelėmis finansinėmis ir valdymo problemomis, kurias gaubia avantiūrizmas, monopolijų įsigalėjimas, skaidrumo ir atsakomybės stoka.

Lietuvos sostinė balansuoja ties mokumo riba, o žymiausi Lietuvos ekonomistai jau siūlo įvesti Vilniaus savivaldybėje tiesioginį valdymą.

Nors keli mėnesiai iki rinkimų tradiciškai yra geras laikas įvairioms vizijoms siūlyti, šiandieniniam Vilniui brangiai kainuojančių, stambaus masto idėjų pakanka. Šį kartą reikia ne vizijų, o sprendimų. Nes vizija jau kuris laikas labai aiški – išvengti Detroito, bankrutavusio ir viešųjų paslaugų tiekti nebegalinčio miesto, likimo.

Tos politinės jėgos, kurios 2015 m. rimtai ruošiasi perimti Vilniaus valdymo vairą turbūt jau suprato, jog be centrinės valdžios įsikišimo ir pagalbos Vilniaus pastatyti ant kojų nepavyks. Reikės ieškoti bendrų spendimų.

Vilniui reikia specialaus sostinės įstatymo

Vilniaus miesto savivaldybė yra vienintelė Lietuvoje, kurios skola viršija jos biudžeto metines pajamas. Savivaldybė neturi aiškios skolos valdymo strategijos. Kreditoriai tokia savivaldybę vertina kaip ypač rizikingą ir nebeskolina jai. Tokia situacija kelia grėsmę visos šalies finansiniam stabilumui.

Vilniaus mokumo problemos kilo dėl spartaus ekonomikos augimo laikotarpiu nesubalansuoto biudžeto, dėl perteklinių įsipareigojimų, dėl pradėtų ambicingų investicinių projektų, kurių dalies ekonominis naudingumas nėra aiškus ir dėl to, jog dauguma Vilniaus ar kitų rajonų gyventojų dirba Vilniuje, o gyventojų pajamų mokestį (GPM) sumoka į rajonų, kuriuose jie gyvena, savivaldybių biudžetus.

Jau senokai kalbama apie tai, kad Lietuvos sostinei reikia atskiro įstatymo. Gali būti, jog 2015 m. būsime priversti būtent tokį įstatymą (o tiksliau – sostinės gelbėjimo įstatymą) svarstyti, nes GPM dalies, tenkančios Vilniaus miesto savivaldybei, klausimas yra centrinės valdžios (Seimo ir Vyriausybės) kompetencija.

Akivaizdu, jog teks dar labiau didinti GPM dalį tenkančią Vilniui (jau yra siūloma nuo 48 proc. padidinti iki 55 proc.), ir siekti, kad kitose savivaldybėse gyvenamąją vietą deklaravusių gyventojų, bet dirbančių sostinėje, sumokėtas GMP arba bent jau jo dalis būtų įskaitoma į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą, o ne į tos savivaldybės, kurios teritorijoje jie turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iždą.

Nors kai kas teigia, jog tokie sprendimai gali dar labiau padidinti takoskyrą tarp Vilniaus ir kitų Lietuvos regionų, reikia atsižvelgti į tai, kad Vilniuje daugiausia dirba aplinkinių savivaldybių gyventojai, o šių savivaldybių, kurias jau daugelį metų labai nevykusiai valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRS), prijungimo prie Vilniaus idėja tebėra gyva. Tokios sostinės įstatymo nuostatos paskatintų Vilniaus miesto plėtrą, o kartu ir LLRA įtakos bei savi-izoliacijos tendencijų pietryčių Lietuvoje mažėjimą.

Tačiau to nepakanka. GPM dalis, tenkanti Vilniui, šiais metais buvo padidinta nuo 42 iki 48 proc. Tai sudarė apie 100 mln. Lt papildomų pajamų, tačiau savivaldybės biudžeto deficitas ir skola taip ir nesumažėjo. Tad Vilniaus miesto skolos problema pirmiausia yra savivaldybės neatsakingo finansų valdymo problema. Siekiant mažinti savivaldybės skolą ir atgauti kreditorių pasitikėjimą būtina fiskalinės drausmės įstatymo pavyzdžiu įteisinti savivaldybės finansinės drausmės principą, t.y. uždėti savotišką apynasrį, kuris užkirstų kelią Vilniui neribotai didinti biudžeto išlaidas.

Taip pat būtina skaidriau ir efektyviau valdyti savivaldybės įmones. Reikia įvertinti savivaldybės turimą nekilnojamą turtą, ir, kuris nereikalingas ir nebenaudojamas – parduoti. Ir, žinoma, investuoti tik į miestui ir jo gyventojams būtinus ir ekonomiškai pagrįstus projektus.

Vilniaus šilumos ūkį perduoti į valstybės rankas

Vilniaus miesto šilumos ūkyje ir komunalinių paslaugų sektoriuje yra susikūręs monopolinis darinys. Nedaug trūksta, kad visa komunalinių paslaugų grandinė nuo atliekų tvarkymo iki šilumos energijos gamybos ir pastatų priežiūros atsidurtų vienos verslo grupės rankose.

Šilumos tiekimo įmonė biokurą perka iš susijusios įmonės ir nebūtinai rinkos kaina, taip pat numatomos nepagrįstai didelės investicijos, pavyzdžiui, neskelbiant viešųjų pirkimų konkurso biokuro katilui ir pan. Privati monopolija yra suinteresuota kuo greitesne investicijų grąža, didesniu kuro sunaudojimu ir pelnu, o ne mažesnėmis gyventojų sąskaitomis ir taupiu namų šildymu. Dėl to šilumos kaina Vilniuje yra didžiausia lyginant su kitais didžiausiais Lietuvos miestais.

Savivaldybės taryba nustato centralizuotai tiekiamos šilumos energijos kainą, kuri užtikrina investicijų grąžą. Tačiau daug kas priklauso nuo to, kaip savivaldybė dalyvauja šilumos tiekimo įmonės valdyme. Akivaizdu, kad nesugebama suvaldyti monopolininko ir užtikrinti efektyvų šilumos tiekimą už ekonomiškai pagrįstą kainą. Monopolija šokdina miesto valdžią, o ne atvirkščiai, kaip turėtų būti. Praktika rodo, kad savivaldybių valdomose šilumos įmonėse pagamintos šilumos energijos kaina yra 15 proc. pigesnė nei privačiose. Todėl būtina stiprinti savivaldybės ir valstybinį reguliavimą.

Vilniaus savivaldybė turi pritarti ir žengti žingsnius, kad Vilniaus šilumos tiekimo įmonė būtų perduota valstybei, kaip kad numatyta Vyriausybės parengtame šilumos ūkio pertvarkos plane. Plane taip pat numatyta pastatyti biokuro ir komunalinių atliekų kogeneracines elektrines, kurių gaminama šilumos energija sudarys apie 60 proc. miesto poreikio. Šilumos kainą tai leistų sumažinti iki 30 proc. Visą programą numatoma įgyvendinti iki 2020 m.

Didinti įnašus lopšelių ir darželių tinklo plėtrai

Vilniuje apie 700-ams jaunų šeimų trūksta vietų lopšeliuose-darželiuose, todėl darželių tinklo vystymas turėtų vienas tokių prioritetinių projektų. Deja, dabar problemos sprendimas imituojamas ir vyksta neskaidriai: pavyzdžiui, Santariškių mikrorajone statomo 200 vietų darželio kaina – 14 milijonų litų – yra dirbtinai išpūsta. Apskaičiuota, kad už tą pačią sumą būtų galima įrengti net dešimt tokio paties dydžio darželių ir taip imti spręsti dabartinę vietų stokos problemą. Tai galima įgyvendinti tiek statant naujus darželius, tiek pritaikant tinkamas, bet nenaudojamas savivaldybei priklausančias patalpas.

Planuojant naujus gyvenamuosius kvartalus, naujų darželių, jau veikiančių toje miesto dalyje, grupių steigimas turi būti finansuojamas tikslinės infrastruktūros plėtros fondo lėšomis. Į šį fondą už kiekvieną naujos gyvenamosios statybos kvadratinį metrą jau dabar yra pervedama po 35 Lt. Šį įnašą tikslingą būtų laipsniškai didinti, o fondo lėšas naudoti pagal paskirtį.

Vilnius turi tapti pasididžiavimą keliančiu ir istorinę atmintį puoselėjančiu miestu

Vilnius, būdamas didingos ir turtingos Lietuvos istorijos veidrodžiu, kartu primena ir apie juoduosius lietuvių tautai primestos istorijos puslapius. Žaliojo tilto skulptūros, sovietmečio dvasia alsuojanti Lukiškių aikštė, bent keli sovietinį jungą šlovinusių visuomenininkų atminimo memorialai, tačiau nė vieno – Vasario 16-osios akto signatarams, tarpukario prezidentams ar laisvės kovotojams.

Viešųjų erdvių užpildymas yra vienas iš kolektyvinę atmintį formuojančių veiksnių. Todėl būsimoji Vilniaus miesto valdžia privalo imtis memorialinių vietų labiausiai Lietuvai nusipelniusiems asmenims (Lietuvos tėvams įkūrėjams) įamžinimo ir „nežinomo kareivio kapo“, skirto Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviams bei partizanams, įrengimo.

2018 m. vasario 16 d. sukaks 100 metų Lietuvos valstybingumo atkūrimui. Vilnius turi ypatingą simbolinę reikšmę Lietuvos valstybingumo atkūrimo procese. Juk nei estų, nei latvių, nei lenkų nepriklausomybės deklaracijose nerastume nuorodų į šių valstybių sostines. Vasario 16 – osios Nepriklausomybės akte buvo įrašyta „su sostine Vilniuje“. Anot prof. V.Landsbergio, čia glūdi didžiulis turinys. „Jame visa valstybingumo esmė. Jeigu Vilnius yra Lietuvos sostinė, reiškia, jog mes esame ta pati Lietuva. Istorinė Mindaugo, Gedimino, Vytauto sostinė. Lietuvai niekada nereikėjo svetimų etinių žemių, tačiau sostinė yra fundamentalus, visą istoriją apimantis dalykas.“

Tad naujai Vilniaus miesto valdžiai teks atsakyti į klausimą, ar ji savo darbais yra deramai pasiruošusi pasitikti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...