captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Per didelė turtų nelygybė kenkia ūkio augimui

„Kadaise didelis nepasitenkinimas dėl ekonominės nelygybės buvo būdingas tik politiškai kairiesiems. Dabar didėjantis plyšys tarp pasiturinčių ir vargstančių kelia rūpesčio plačiam spektrui įvairaus nusiteikimo žmonių“, – teigia ekonomikos apžvalgininkas, politologas Bruce’as Stokes’as žurnale „Foreign Policy“. Kokios to priežastys ir ką daryti?
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

„Kadaise didelis nepasitenkinimas dėl ekonominės nelygybės buvo būdingas tik politiškai kairiesiems. Dabar didėjantis plyšys tarp pasiturinčių ir vargstančių kelia rūpesčio plačiam spektrui įvairaus nusiteikimo žmonių“, – teigia ekonomikos apžvalgininkas, politologas Bruce’as Stokes’as žurnale „Foreign Policy“. Kokios to priežastys ir ką daryti?

„Pajamų ir turto pasiskirstymas jau kelis dešimtmečius Jungtinėse Amerikos Valstijose ištįsta labiau negu daugumoje išsivysčiusių šalių“, – spalio 17 d. kalbėjo JAV Federalinio rezervinio banko pirmininkė Janet Yellen, turėdama omenyje tai, kad atotrūkis tarp turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų ypač Amerikoje darosi vis didesnis.

Ji pridūrė: „manau, reikia klausti, ar ši tendencija suderinama su mūsų šalies istorijoje įsišaknijusiomis vertybėmis“. Niujorke įsikūręs Tarptautinis valiutos fondas neseniai paskelbtoje savo ataskaitoje „Perskirstymas, nelygybė ir augimas“ šviesiai tiesiai teigė, jog ekonominė nelygybė yra ūkio augimo priešas.

Šių metų pradžioje savo pranešime apie Jungtinių Amerikos Valstijų būklę prezidentas B. Obama pripažino, kad nors ketverius metus iš eilės Amerikos ūkis auga, kartu Jungtinėse Valstijose didėja ir nelygybė.

Dabar, pagal naują „Pew“ tyrimų  centro 44 šalių piliečių nuomonių apklausų suvestinę, vidutiniškai 60 proc. žmonių teigia, jog jų visuomenėje nelygybė yra labai didelė problema.

Toliau suvestinei vadovavęs Bruce’as Stokes’as rašo: „kai siūloma rinktis iš šešių galimų tos nelygybės priežasčių – valdžios ūkio politika, darbuotojų atlyginimai, švietimo sistema, prekyba, mokesčių sistema, prasta žmonių darbo etika – tai respondentai skersai išilgai pasaulio sutinka, kad praraja tarp turtingų ir vargšų yra nevykusios vyriausybių politikos ir per mažų atlyginimų rezultatas.

Daugumos nuomone, neturtas kyla ne iš prastos darbo etikos, o iš netinkamos politikos ir per mažų algų. Todėl skirtumą tarp didelių ir mažų pajamų sumažinti galima, keičiant vyriausybių ekonominę politiką ir keliant atlyginimus.

Tai reiškia, kad globalioji visuomenė sutaria, jog nelygybė nėra kokių nors nepasiturinčiųjų charakterio trūkumų pasekmė. Tai – ekonominė problema, kurią galima išspręsti.

Padalijus šalis į pažengusias, naujai besivystančias ir neišsivysčiusias, aiškėja, jog visose trijose grupėse beveik vienodas skaičius žmonių įvardija skirtumą tarp turtingų ir vargšų kaip labai didelę problemą.  Net 42 proc. kinų ir 39 proc. vokiečių tai vadina tiesiog didžiausiu jų šalies ekonomikos rūpesčiu.

O globaliai imant, 29 proc., taigi arti trečdalio žmonių, sako, jog jų vyriausybės veiksmai kalti dėl nelygybės: iš šešių nurodytų priežasčių netikusi vyriausybės politika yra dažniausiai pasirenkama alternatyva.

Ypač pažengusiųjų ūkių šalių  žmonės linkę manyti, jog jų vyriausybės kaltos dėl to, kad pasiturintieji tampa dar turtingesni, o nepasiturintieji – dar vargingesni. Net 32 proc. tokių šalių gyventojų kaltina vyriausybę, tai tris kartus daugiau nei tų, kurie atsakomybę verčia švietimo sistemos trūkumams, ir dukart daugiau nei kaltinančiųjų mokesčių sistemą.

Pavyzdžiui, dėl turčių turtėjimo ir vargšų „biednėjimo“ pirmoje vietoje valstybės politiką kaltina 54 proc. graikų, 52 proc. ispanų, 46 proc. pietų korėjiečių.

Iš šio bendro konteksto iškrenta amerikiečiai, kurių tik 24 proc. dėl didėjančios nelygybės kaltina valdžią.

Antroji pagal svarbumą  visuomenės akyse priežastis, kodėl tiek nelygybės, yra žemi atlyginimai. Vidutiniškai 23 proc. žmonių kaltina darbdavių nenorą tinkamai atlyginti savo darbuotojams. Nepakankami atlyginimai ypač pažengusiose ekonomikose kaltinami dėl atotrūkio tarp turtingųjų ir vargšų.

Pavyzdžiui, Japonijoje šią  priežastį mini 29 proc. respondentų, o Prancūzijoje ir Vokietijoje – 26. Išimtis čia vėl Amerika – tik 13 procentų įvardija mažus darbuotojų atlyginimus kaip nelygybės priežastį.

O kai kuriose besivystančiose šalyse būtent nepakankami atlyginimai laikomi nelygybės priežastimi. Daug kur didelė gyventojų dalis galvoja, kad neseniai pasireiškę ūgtelėjimai šalies ekonomikoje neprivedė prie atitinkamo darbuotojų pajamų padidėjimo.

Pavyzdžiui, 44 proc. lenkų  ir brazilų įvardijo per mažas algas kaip pagrindinę nelygybės jų šalyse priežastį. O Lenkija, beje, laikoma geriau atlaikiusia euro krizę negu bet kuri kita Europos Sąjungos narė.

Globaliai tik 11 proc.  respondentų dėl nelygybės kaltina švietimo sistemą, 10 proc.  kaltina mažiau pasiturinčiųjų nenorą dirbti, o 8 proc. kaltina tarptautinę prekybą ir šalies mokesčių sistemą.

Įdomu, kad JAV ir Didžioji Britanija yra vienos iš labai nedaugelio valstybių, kuriose beveik ketvirtadalis žmonių – 24 proc. – didėjančio turtingųjų ir vargšų atitrūkimo priežastimi įvardija nenorą dirbti.

Kitas nepilnas ketvirtadalis – 24 proc. Jungtinėse Valstijose ir 23 proc.Didžiojoje Britanijoje – to reiškinio priežastimi įvardija savo vyriausybės politiką.

Iš žmonių, gyvenančių  pažangios ekonomikos sistemose, vidutiniškai 48 proc.palaiko aukštesnes mokesčių normas pasiturintiesiems ir jų valdomoms korporacijoms tam, kad kovojant su nelygybe atsirastų lėšų finansuoti programas nepasiturinčiųjų naudai.

Tokius aukštesnius mokesčius turčiams ir korporacijoms palaiko net 61 proc.vokiečių, 54 proc.ispanų, 53 proc.pietų korėjiečių, lygiai pusė visų britų ir 49 proc.amerikiečių.

Visai kitaip į tai žiūri besivystančių ir neišsivysčiusių šalių piliečiai. Jie įsitikinę, kad mažesni mokesčiai turtingiesiems ir verslo bei pramonės bendrovėms skatina ūkio augimą, tad yra geresnė priemonė nelygybei sumažinti.

Taip mano bent 60 proc.Brazilijoje, Argentinoje ir Vietname gyvenančių žmonių. Už  žemus mokesčius turčiams ir jų bendrovėms linkę pasisakyti ir dauguma Ugandos, Ganos, Kenijos ir Nikaragvos piliečių.

Taigi nelygybė atsidūrė  pasaulio ekonominio dėmesio centre, ypač dabar, kai daugelis ekonomistų laikosi nuomonės, kad nelygybė stabdo ūkio augimą. Ir pasaulio viešumoje vyrauja požiūris, kad vyriausybės ir korporacijos gali daug ką gero padaryti, pataisydamos valstybių ūkio politiką ir keldamos darbuotojų algas.

Vis dėl to kol kas dar nėra bendro sutartinio požiūrio klausimu, kaip konkrečiai tai įvykdyti. Visuomenės parama plyšio tarp turčių ir vargšų sumažinimui gali pareikalauti sudėtingesnio politinių iniciatyvų komplekso, o ne vieno visiems negalavimams gydyti tinkamo recepto“, – baigia savo straipsnį žurnale „Foreign Policy“ ekonomikos apžvalgininkas, politologas B. Stokes’as.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...