captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaip Lietuva Europoje nesuvokia, kas jai gera

Turbūt natūralu, kad gyvenant savo šalyje vidiniai reikalai atrodo svarbiausi, o kartais ir užgožia viską, kas vyksta pasaulyje. Bet tada per mažai pažįstami net artimiausi, draugiški kaimynai. Lietuvoje tik platesnio akiračio teatro mėgėjai žino, kad latvis Alvis Hermanis yra Europoje pripažintas režisierius, tiek pat ir latviai težino apie Eimuntą Nekrošių.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Turbūt natūralu, kad gyvenant savo šalyje vidiniai reikalai atrodo svarbiausi, o kartais ir užgožia viską, kas vyksta pasaulyje. Bet tada per mažai pažįstami net artimiausi, draugiški kaimynai. Lietuvoje tik platesnio akiračio teatro mėgėjai žino, kad latvis Alvis Hermanis yra Europoje pripažintas režisierius, tiek pat ir latviai težino apie Eimuntą Nekrošių.

Panašiai ir politikos srityje – nesuvokiama, kad gyvename globalizuotame pasaulyje, ir jeigu esame integruoti į tam tikras galingas ir mums palankias tarptautines struktūras, tai turime elgtis solidariai. Kai radijo pokalbių laidos būna skirtos kokioms nors tarptautinėms temoms, visada atsiranda susierzinusių klausytojų, kurie skambina ir piktinasi: girdi, kam čia mums tas Afganistanas ar Izraelis ir Iranas, negi neturim savo bėdų.

Bet kai mums reikia paramos iš užsienio, tai niekas nenori atsisakyti nei Europos Sąjungos skiriamų milijardų, nei NATO naikintuvų apsaugos.

Šis provincialumas būdingas ne tik nemažai daliai visuomenės, bet yra persimetęs ir į politinį elitą, ir tai liudija nepriklausomybę atgavusios mūsų valstybės sienų istorija. Gėda, kad atverti sienas su artimiausiais draugiškais kaimynais mus privertė tik Šengeno sutartis, kitaip sakant, Briuselis. Nors jau prieš tai kai kurie politikai kalbėjo apie teigiamą Beneliukso pavyzdį, kur sienos atsivėrė gerokai prieš Šengeno sutartį, bet patys jo įgyvendinti nepabandė.

Pastaraisiais metais Lietuva skelbėsi esanti regiono lyderė ir bandė lyderiauti Ukrainai bei Gruzijai (kartais, tiesa, sėkmingai, ir tame nieko blogo), bet nesugebėjo apsibrėžti savo artimojo regiono ir jame suderinti savo veiksmų.

Kad ir kaip mums tai atrodytų per menka, kad ir kaip bandytumėm šokti aukščiau bambos, bet iš tikrųjų mūsų pirminis, startinis regionas yra trys Pabaltijo šalys: Lietuva, Latvija ir Estija. Siūlau dar kartą visiems pasižiūrėti į Europos žemėlapį ir įsitikinti, kad visoje šiaurės pusėje kitų tokių mažų valstybių kaip mūsiškės trys, nėra. Bet visos trys kartu jos jau yra nemažas svoris.

Šiomis dienomis atėjo simbolinė žinia, kad Europos Parlamente pagrindinė „alėja“ bus pavadinta „Baltijos kelio“ vardu. Tai politinė simbolika, o gerokai anksčiau žiniasklaidoje šmėkštelėjo toks pranešimas – Baltijos šalių turizmo srities specialistai sutaria: sudominti užsieniečius daug lengviau bendrais maršrutais nei vilioti kiekvienai šaliai atskirai.

Mūsų politiniai strateginiai interesai yra iš esmės vienodi, mūsų ekonominę tarpusavio konkurenciją nusveria toks reiškinys, kad didžiosios pasaulio bendrovės į mus linkusios žiūrėti kaip į vieningą rinką, ir tai reikia išnaudoti, o ne tuo piktintis.

Ir štai buvo vienas didelis bendras projektas – visoms trims šalims statyti atominę elektrinę. Dabar Visagino atominės jėgainės perspektyva tikriausiai jau žlugusi, bet ir anksčiau jai daug klaustukų kilo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje, visų pirma todėl, kad Lietuvos valdžia tai įsivaizdavo vien kaip savo projektą, nelabai ką derino su kaimynais. Pavyzdžiui, buvo kalbama, kaip keblu bus atvežti milžinišką reaktorių iš uosto į Visaginą, nė nepagalvojant, kad iš Rygos uosto kelias būtų šimtu kilometrų trumpesnis negu iš Klaipėdos.

Bet prieš griebdamiesi gigantomaniškų užmojų gal pirmiau galėtumėm sulipdyti tokį bendradarbiavimą, koks draugiškoms Europos kaimynėms turėtų būti savaime aiškus. Pradėjome kurti milžinišką geležinkelio „Rail Baltica“ projektą, bet iki šiol net nesugebame turėti keleivinio traukinio Vilnius–Ryga. Kodėl jo nėra, atsakymo tenka ieškoti ne Latvijoje, o Lietuvoje. Mat jau yra traukinys Ryga–Minskas ir jis dėl Lietuvos kaltės važiuoja ne per Lietuvą.

Panašiai su dujų terminalu. Dabar jau galų gale prabilta konkrečiau, kad jis mums kainuos daug ir mokėsime visi. Bet jeigu dujų terminalas būtų skirtas ne vienai Lietuvai, o visoms trims Pabaltijo šalims, jis mums kainuotų kelis kartus mažiau. Visų pirma, Latvijoje jis pats savaime kainuotų mažiau, nes jau yra didžiulė Inčiukalnio dujų saugykla. Antra, statybos kainą dalintųsi trys valstybės. Trečia, šį projektą, kaip regioninį, būtų dosniai parėmusi Europos Sąjunga. Deja, Lietuvoje pasitenkinta paskleistais gandais, kad Latvijoje šis projektas būtų atitekęs „Gazprom“.

O jeigu ir būtų, tai gal šią problemą reikėjo iš anksto spręsti susėdus visų trijų valstybių atstovams, užuot pasidavus senai Rusijos imperialistų nuostatai „Skaldyk ir valdyk“.

Komentaras skaitytas per LRT radiją

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...