captcha

Jūsų klausimas priimtas

Neapsirikime: šis karas ne su V. Uspaskichu, o su A. Butkevičiumi

Kad ir kaip socialdemokratai stengėsi nelaimėti šių Seimo rinkimų (jų kampanija buvo stebėtinai skysta – tegul konservatoriai už tai padėkoja socdemų viešųjų ryšių patarėjams), vis dėlto jie įveikė save ir pasiekė pergalę.  
 

Kad ir kaip socialdemokratai stengėsi nelaimėti šių Seimo rinkimų (jų kampanija buvo stebėtinai skysta – tegul konservatoriai už tai padėkoja socdemų viešųjų ryšių patarėjams), vis dėlto jie įveikė save ir pasiekė pergalę.

Tai daug ką nuvylė – gal net ir dalį pačių socdemų. Mat kai kas tikėjosi vaivorykštės koalicijos, o jos tikimybė būtų buvusi kiek didesnė, jei pergalę rinkimuose būtų šventusi Darbo partija arba Tėvynės sąjunga.

Pirmuoju atveju būtų svariau skambėję graudenimai dėl ekstremalios padėties ir raginimai tradicinėms partijoms vienytis valstybės „gelbėjimo“ vardan. Jei, savo ruožtu, būtų laimėjusi Tėvynės sąjunga, vaivorykštininkai būtų turėję vilčių, jog Vytautas Landsbergis su savo mokine Dalia Grybauskaite neleis Andriui Kubiliui vėl tiesti rankos „darbiečiams“.

Vaivorykštinių strategų apmaudui, Algirdo Butkevičiaus vadovaujami socialdemokratai aplenkė ir konservatorius, ir DP. Ir tvirtai pareiškė formuosią centro kairės koaliciją. Nutarė neklausyti vaivorykštinių užkulisių ir skaitytis su rinkėjų valia bei politine logika. Juk žmonės balsavo už opozicijoje konservatoriams buvusias partijas tikėdamiesi, kad konservatorių valdžioje neliks.

Šitoks socdemų pasirinkimas netenkino nei tų, kurie norėjo vaivorykštės galvodami apie savo naudą galios žaidimuose, nei tų, kurie, kaip prezidentė D. Grybauskaitė, norėjo vaivorykštės galvodami ir apie visuomenės interesą (tiesa, tai toks visuomenės interesas, kurio pati visuomenė nesupranta ir balsuoja visai kitaip, nei jai pataria prezidentė). „Darbo partijos koalicijoje nebus!“ – viešai paskelbta aukščiausiu lygiu.

Vaivorykštiniai užkulisiai šią nuostatą pasitiko audringais aplodismentais. Kaip ir prezidentės sprendimą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nors D. Grybauskaitė užkulisių vaivorykštininkams yra viso labo šiek tiek mažesnis blogis už Darbo partiją ir „Tvarką ir teisingumą“. Jei tik galėtų, mielai nustumtų nuo valdžios vairo ir ją.

Tačiau kad ir kaip „tikrieji“ visuomenės intereso žinovai norėtų pašalinti Darbo partiją iš žaidimo, didžiausia kliūtis jų planams – jau net nebe V. Uspaskichas, o A. Butkevičius. Socialdemokratų lyderis suvokia, kad, nutraukęs koalicinę jungtį su Darbo partija, jis paverstų socdemų ir savo, kaip partijos pirmininko, pergalę rinkimuose pralaimėjimu. Be to, pamintų rinkėjų valią. Todėl jis nepasiduoda vaivorykštiniam spaudimui – ir tampa vaivorykštinių interesų grupių puolimo taikiniu.

Vienas galimų būdų atimti iš A. Butkevičiaus pergalę – tokia Konstitucinio Teismo išvada, kuri leistų senajam Seimui naikinti rinkimų daugiamandatėje apygardoje rezultatus ir skelbti naujus rinkimus. Tai būtų ciniškas nesiskaitymas su rinkimuose pareikšta piliečių valia. Net po rinkimų atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa liudija, jog didžioji dalis žmonių yra patenkinta rinkimų rezultatais daugiamandatėje apygardoje, o nepatenkintųjų – palyginti nedaug.

Kitas būdas įveikti socialdemokratų užsispyrimą – išnaudoti prezidentės konstitucines galias formuojant Ministrų kabinetą. Galima skelbti karą DP, daužyti šią partiją per teisėsaugą (kaip tik šiomis dienomis tai demonstratyviai daroma, kas leidžia įtarti teisėsaugą vėlimusi į politiką) ir nesutikti su visomis „darbiečių“ siūlomomis ministrų kandidatūromis.

Galbūt net galima rasti būdą neskirti A. Butkevičiaus premjeru tikintis, jog tai privers socialdemokratus keisti savo poziciją dėl vaivorykštės. Beje, pačioje LSDP toks scenarijus leistų mėginti vaivorykštės šalininkams perimti partijos vairą iš dabartinio lyderio.

Galiausiai išlieka suinteresuotų grupių viltis įtikinti A. Butkevičių mesti DP ir kviestis į koaliciją konservatorius. Tokioje koalicijoje socialdemokratų svoris būtų menkesnis nei „du viename“ pavidalu save pateikiančių konservatorių ir jų skverno ištikimai įsitvėrusių liberalų. Juolab kad dešiniuosius remtų ir prezidentė, kuriai visi yra lygūs, bet konservatoriai (ak, ta istorinė A. Kubiliaus Vyriausybė!) – „lygesni“ už kitus. Šis scenarijus paverstų rinkimų nugalėtojus jaunesniuoju koalicijos broliuku – kvailiuku.

Net jei mėgintume įsivaizduoti vaivorykštę, akivaizdu, kad ji būtų labai trapi ir persunkta įtampų, kurios gerokai didintų prezidentės vaidmenį. Kur du pešasi, trečias laimi. Tačiau didžiausia tokios koalicijos problema būtų ne jos trapumas bei vidiniai prieštaravimai ir ne prezidentės vaidmuo verčiant pralaimėjusiuosius (TS-LKD) laimėtojais, o tai, kad vaivorykštė įkūnytų visišką nesiskaitymą su rinkėjų pažiūromis ir daugiapartinės demokratijos prasme.

Gal apskritai tada atšaukime rinkimus, įsteikime karalystę ir turėkime savitą vaivorykštės atitikmenį – karalienę ir jos skiriamą technokratinę Vyriausybę? Ji būtų daug veiksmingesnė, ir nereikėtų tuščiai eikvoti pinigų butaforiniams rinkimams, po kurių opozicija jungiasi su pozicija.

Tuo metu kalbant ne apie santvarką, o apie rinkimų logiką, reiktų turėti omenyje, kad po vaivorykštinės kadencijos greičiausiai sulauktume tokių 2016 m. Seimo rinkimų rezultatų, palyginti su kuriais tai, ką turime dabar, kai kam atrodys kaip aukso amžius. Ar vaivorykštininkai apie tai pagalvoja? Ar noras bet kokia kaina neleisti socialdemokratams ir Darbo partijai formuoti Vyriausybę yra toks stiprus, kad užgožia visus argumentus „už“ formuojamos koalicijos politinį pagrįstumą?

Jei Darbo partija negali dalyvauti formuojant valdžią, tai kyla klausimas: kodėl jai apskritai buvo leista dalyvauti Seimo rinkimuose? Kodėl mūsų „nepriklausoma“ teisėsauga taip pastebimai suaktyvėjo su Darbo partija susijusiose bylose tik po pirmojo Seimo rinkimų turo? Kodėl visus tuos metus, kol šalį valdė konservatoriai, DP juodosios buhalterijos byla nejudėjo iš mirties taško, nebuvo inicijuojami paspartinti bylą galėję įstatymų pakeitimai?

Ir kodėl prezidentė tylėjo, kai „darbiečius“ kvietė bendradarbiauti jos mylimas „istorinis“ premjeras A. Kubilius, bet užsipuolė centro kairės koaliciją su DP mėginantį formuoti A. Butkevičių? „Mes pasiruošę tartis ir ieškoti sutarimo, nes manau, kad šiomis aplinkybėmis ir opozicija turi rodyti kitokį atsakomybės jausmą“, - apie sąjungą su „darbiečiais“ prieš trejetą metų sakė A. Kubilius. Vadinasi, tai, kas galima ir normalu A. Kubiliui, A. Butkevičiui – šiukštu nevalia?

Turbūt galima pripažinti, kad Darbo partija nusipelno viso to vajaus, kuris prieš ją dabar keliamas. Tačiau kartu reiktų pripažinti ir tai, kad didelių abejonių kelia ne tik kai kurių Darbo partijos atstovų veiklos skaidrumas, bet ir šiandien garsiausiai rėkiančių jos kritikų nuoširdumas.

Juo toliau, juo labiau stiprėja įtarimas, kad grupelei užkulisių veikėjų, įpratusių dėlioti valdžios dėliones nesiskaitant su rinkėjų valia, yra dėl tam tikrų priežasčių nepriimtina centro kairės koalicija su A. Butkevičiumi priešakyje. Ir V. Uspaskichas dabar „kalamas“ ne tiek dėl moralės, teisės ir politinės kultūros, kiek dėl pragmatinio intereso turėti kitokią, nei pasirinko dauguma balsavusių Lietuvos piliečių, valdžią. Šis karas kariaujamas ne tiek su V. Uspaskichu, kiek su A. Butkevičiumi ir jo poziciją remiančiais socialdemokratais.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...