captcha

Jūsų klausimas priimtas

Policininkai kiauromis kelnėmis ir energetinė nepriklausomybė

Seniai jau nieko nebestebina faktas, jog Lietuvoje žmonės taip vangiai dalyvauja rinkimuose, kad 50 proc. aktyvumas per Seimo rinkimus jau yra vertinamas kaip nemažas mūsų demokratijos laimėjimas. 

Seniai jau nieko nebestebina faktas, jog Lietuvoje žmonės taip vangiai dalyvauja rinkimuose, kad 50 proc. aktyvumas per Seimo rinkimus jau yra vertinamas kaip nemažas mūsų demokratijos laimėjimas.

Tokie liaudiški ir įprasti mūsų būdui turintys būti pagrasinimai kaip „pasiskųsiu Seimui“, „kreipsiuosi į Vyriausybę“ ar bent prokurorą iš naujausios mūsų tautosakos išnyko, regis, nė neįsitvirtinę. Jie be kovos ir, panašu, jau amžinai užleido vietą Strasbūro teismui, kuriuo nelaimėliai drąsiai gąsdina savo kaltininkus.

Iš viso to, kas tautą dar sieja su Lietuvos valdžia, liko tik pagrasinimas pasiskųsti Prezidentei. Tačiau kiek iš mūsų galėtų tiksliai atsakyti į klausimą, kas yra valstybės Prezidentė?

Kvailas klausimas, nes ką jau ką, o kas yra Prezidentė, Lietuvoje žino visi, ir ypač valdininkai ir politikai, kurių kinkos, kaip pati Prezidentė mažiems vaikams paaiškino, jos kabineto prieškambaryje dreba.

Tačiau kad ir kaip kvailai skambėtų šis klausimas, atsakymas į jį yra dar labiau šokiruojantis. Ir skamba jis maždaug taip: neaišku, kiek žmonių Lietuvoje šiandien žino tikslų atsakymą į klausimą, kas yra Prezidentė, bet yra visiškai aišku, kad atsakymo į šį klausimą nežino pati Prezidentė.

Taip juk negali būti? Kad ir kaip būtų keista, vis dėlto gali.

„Stengiuosi kiek įmanoma išlaikyti objektyvią poziciją, nes esu Konstitucijos garantas“, – kalbėdama apie teisėjos Neringos Venckienės likimą interviu savaitraščiui „Veidas“ pirmadienį lyg niekur nieko paskelbė Dalia Grybauskaitė.

Prezidentė – Konstitucijos garantas? Nei Brazauskas, nei Adamkus, nei net Paksas tokiu, atrodo, nebandė dėtis, o D. Grybauskaitė ėmė ir pasiskyrė sau tokį titulą.

Gal taip ir turėtų būti, pakrapštys pakaušį tie, kurie niekaip negali atjunkyti savęs nuo rusiškų televizijų žinių – ten ir Putinas, ir Medvedevas, ką jau kalbėti apie batką Aliaksandrą Lukašenką, ne kartą save yra pristatę kaip konstitucijos garantus.

Ką galime pasakyti šiuo atveju? Tik viena – ačiū, Dievui, kad Lietuva nėra Rusija.

Atsiverskime Pagrindinio šalies įstatymo VI skirsnį 77 str. ir paskaitykime garsiai, kad ir Prezidentė girdėtų, kaip mūsų Konstitucija apibrėžia, kas yra prezidentas: „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.“

Taškas. Nė užuominos apie tai, kad Lietuvos prezidentas gali dar būti ir pačios Konstitucijos garantas.

Bet gal tada likusiuose prezidentui Konstitucijos skirtuose straipsniuose – tarp 78 ir 90 – yra nors koks žodis apie Prezidentą – garantą?

Skaitome skersai ir išilgai – apie tai, kas gali būti renkamas prezidentu, kada kas įregistruojamas kandidatu, kada vyksta rinkimai ir kas skelbiamas nugalėtoju. Nieko panašaus niekur nėra. Net pačiame ilgiausiame, iš viso 24 punktus turinčiame 84 straipsnyje, kuris labai tiksliai apibrėžia, ką sprendžia ir ką veikia mūsų valstybės prezidentas, nėra nė žodžio apie jį kaip Konstitucijos garantą.  

Ir visoje gražioje mūsų Konstitucijoje,kad ir kaip atidžiai beskaitytumėte, nieko panašaus jūs nerasite.

Prie kokios išvados galime po to prieiti? Kad Prezidentė paslydo lygioje vietoje? Ar kad ji nėra skaičiusi Konstitucijos? Spręskite patys, mieli klausytojai.

O kol sprendžiate peršokime prie kitos vakarykštės temos. Tuo pat metu, kai Prezidentė pagal Rusijos, Baltarusijos, o gal tik Prancūzijos pavyzdį pirmoji iš Nepriklausomos Lietuvos prezidentų uzurpavo teisę būti Lietuvos Konstitucijos garantu, paaiškėjo, kad valstybė su tokiu Pagrindinio įstatymo garantu policininkams yra skolinga uniformų, batų, diržų ir akselbantų už 10,5 mln. litų.

Nežinau, kiek tiksliai kainuoja policininko uniforma, bet jei tarsime, kad už tūkstantį litų įmanoma ją pasiūti su visais kryžiais ir akselbantais, tai išeitų, kad valstybė savo angelams sargams nedavė jiems teisėtai priklausančių daugiau kaip 10 tūkstančių uniformų.

Maždaug po mundurą – kiekvienam tvarkos saugotojui!

Aiškėja, kad kai kurie policininkai naujų kelnių nėra gavę nuo pat 2009 metų! Specialioji uniforma – liemenės su atšvaitais, žieminiai puskombinezoniai, kuprinės – paskutinį kartą jiems buvo nupirkti dar seniau.

Jei taip, tai aišku kaip dukart du – mūsų policininkai greitai vaikščios plikais užpakaliais. Negana to, pirmadienį dar buvo paskelbta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba, kuri saugo Europos Sąjungos rytinę sieną, dažniau patruliuoja pėsčiomis, nei važiuota. Kad Policijos departamentas turi 1230 laisvų pareigybių, bet negali įdarbinti pareigūnų, nes trūksta pinigų ir uniformų esamiems policininkams išlaikyti. 

Ką apie tai mano vidaus reikalų ministras Artūras Melianas? Jis sako, kad taip ir yra – pareigūnai greit patruliuos sulopytomis ar dar blogiau – praplyšusiomis kelnėmis.

O ką į tai Premjeras? Andrius Kubilius atrėžia, kad nupirkti policijai batų ir kelnių – jokių galimybių.

Pakalbintas šia ypatinga kelnių proga, Ministras Pirmininkas beveik iškilmingai pareiškė, kad „formuojant kitų metų biudžetą buvo laikomasi principo gyventi pagal pajamas.“

Ar dabar jau pulsime vanoti Premjerą? Tikrai ne. Ant A. Kubiliaus ir taip jau visi pastipę šunys kariami. Užteks, kad palyginsime praplyšusių policininkų kelnių ir prakiurusių batų reikalą su Lietuvos amžiaus projektu – naujos atominės elektrinės statyba.

Kaip jums atrodo, ar gali valstybė, kuri jau nebeįstengia savo policijai nupirkti uniforminių kelnių ir batų už viso labo 10 mln. litų, pastatyti atominę jėgainę, kuriai reikės išmesti mažų mažiausiai 7 milijardus, ir tai neskaičiuojant palūkanų bankams?

Komunistinė valstybė – taip(daugelis iš mūsų tai patyrė savo kailiu), gali, ji taip ir darė. Bet ar gali taip ryžtis demokratinė, europinė valstybė?

Šiuo atveju neįmanoma išvengti ir dar bjauresnio klausimo: kaip galima planuoti pasiekti energetinę mūsų valstybės nepriklausomybę nuo Rusijos, jei tuo pat metu Vyriausybės vadovas abejingai pripažįsta, jog Lietuvos valstybės išgalės yra tokios menkos, kad Lietuva nebeįstengia nupirkti nė dešimties tūkstančių kelnių nuogiems policininkų užpakaliams pridengti?

Ar tai buvo pasisakymas prieš atominį Kubiliaus-Sekmoko projektą?

Tikrai ne. Perfrazavus vieną kolegų šūkį, reikėtų pasiūlyti: klausytojau, žvelk giliau! Taigi, jei aukštai aukštai sėdintiems yra negerai su galva, tai galime būti garantuoti, kad nei jiems, nei mums nepadės nė išgalvoti Konstitucijos garantai.  

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...