captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kūlimo ir linamynio talkose

Rudenišką nuotaiką gal kiek išblaškytų pasakojimas apie šio meto darbus senajame Lietuvos kaime, jų tradicijas bei įdomius papročius... Lapkričio ir gruodžio mėnesių pagrindinis rūpestis kaime būdavo kūlimas ir linų mynimas. Šie darbai atliekami jaujoje, pasitelkiant pagalbininkų. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Rudenišką nuotaiką gal kiek išblaškytų pasakojimas apie šio meto darbus senajame Lietuvos kaime, jų tradicijas bei įdomius papročius... Lapkričio ir gruodžio mėnesių pagrindinis rūpestis kaime būdavo kūlimas ir linų mynimas. Šie darbai atliekami jaujoje, pasitelkiant pagalbininkų.

Jauja yra vidinė kluono dalis – patalpa su didžiule iš molio plūkta krosnimi. Kluoną dar vadindavo klojimu, o Žemaitijoje – reja, jaują – pirtimi arba duoba. Šis ūkinis pastatas yra iš apvalių rąstų, tokių ilgų, kad tekdavo juos tvirtinti statramsčiais. Stogas aukštas, keturšlaitis, nusileidžiąs beveik iki žemės.

Apskritai kluonas su jauja – vienas seniausių pastatų mūsų protėvių sodybose: baudžiaviniais laikais per dvaro darbus valstiečiai nespėdavo išdžiovinti javų laukuose, todėl dažnai suveždavo drėgnokus. Tad prieš kūlimą jaujoje iš vakaro kurdavo krosnį, ant tam įrengtų karčių sumetę pėdus. O keldavosi šiam darbui labai anksti, dar toli iki aušros. Pagal žvaigždžių spiečiaus Sietyno padėtį tam tikroje dangaus skliauto pusėje arba Oriono žvaigždynui patekėjus, kurį dar vadindavo ir Kūlėjais.

Išdžiuvusius pėdus paskleisdavo ant  grendimo, tada apstodavo iš visų pusių ir daužydavo spragilais. Tai ant koto virvele ar šikšna pririštas nemažas pagalys. Kadangi kūlimas – ilgas ir nuobodus darbas, reikia išlaikyti ritmą. O jis toks: jeigu kulia dviese, spragilai turi tarpusavyje taip šnekėtis – „Cupu – lulu, cupu – lupu!“, „Bus duonos, bus duonos!“ Arba žaismingiau: „Pats su pačia, šuo su kate!“ Kuliant trise ritmas kitoks: „Du duonai, trečias putrai!“. Arba: „Pats su pačia, merga trečia; senis, senė ir piemenė!“ O visai linksmai, jeigu šešiese: „ Lenta nutašyta, kampe pastatyta!“ Liūdniausia vienam – tik „Bupt, bubt, bupt!“

Manyta, kad kuliant per mėnulio pilnatį, bus pilnas aruodas, grūdai gerai byrės, o jei per delčią – pelės nekapos. Žemaitijoje gyvavo priežodis, kad kulti reikia turgaus dieną, tada daugiau byra. Į svirnus geriausia supilti baigiant mėnuliui dilti. Iškūlus javus būdavo švenčiamos pabaigtuvės arba patalkiai.

Didesnės talkos reikia darbams su linais. Jie vykdavo tikroje „balanos gadynėje“: jau visai vėlyvą rudenį. Linus prieš minant reikia ypač gerai išdžiovinti. Darbui dažniausiai sukviesdavo tokias talkas: kokie penki vyrai laužydavo linų stiebelius, o moterys braukdavo spalius, šukuodavo sruogas. Pradėdavo minti tuoj po vakarienės, o baigdavo priešaušriu. Šeimininkė vidurnaktį vaišindavo talkininkus pusiauryčiais.

Darbo įrankius talkininkai atsinešdavo savo; tai mintuvai, brauktuvės, šepečiai. Kad nesusimaišytų, savuosius paženklindavo ar kokiu išpjaustytu ornamentu, inicialais, pagaminimo metais. Datą įrašyti buvo labai mėgiama šiaurės vakarų Lietuvoje. Dabar tai džiugina etnografus – nereikia spėlioti, kada įnagis pagamintas.

Iš linamynio talkų mums liko daug pasakojimų, darbo dainų, įdomių ir net žaismingų papročių. Jauja – tarsi kokia paslapčių skrynia. „Prisiglaudė“ ten ir keletas mitinių būtybių iš senovinės baltų pasaulėžiūros. Štai ta šeimyna, kuri pirmoji kaime užbaigdavo darbą, galėdavo pasipuikuoti prieš kaimynus, paraginti juos pasitempti. Ir darydavo tai labai smagiai. Iš šiaudų kūlio ar keleto linų pėdelių supindavo didelę lėlę. Su vešliais pakuliniais ūsais ir barzda. Aprengdavo ją kokiomis draiskanomis, sujuosdavo pančiu. Vadindavo „kuršiu“. Kartais po „kuršio“ kaklu pakabindavo surašytą testamentą. O ten tokie žodžiai: „Aš, kuršius, atvykau pranešti, kad šių namų šeimininkas – tikras nevykėlis. Namų stogai skylėti, javai nedera, arkliai susnos, karvės bepienės. O jo paties nosis kaip burokas“... Ir dar visaip išpeikta, išsityčiota kuo juokingiausiai. Paryčiais nuneša „kuršį“ prie kaimynų jaujos, staiga atidaro duris ir sušunka „Atimkitės kuršį!“

Nelaukiamas ir nemylimas tai svečias, todėl jo palydovai prisibijodavo kad ir juokais būti apkumščiuoti. Kiek įkabindami leisdavosi į kojas, o kitą kartą – ir raitomis. Jei pagaus – išteplios veidus suodžiais, supančios ir pristatys prie mintuvų arba girnų – malti miltų pabaigtuvių blynams. Gavus šią pamėklę, ką darysi? Lieka tik kuo spėriau užbaigti darbą, tada bus galima toliau, pas kitus kaimynus tą svetį „palydėti“.

Etnologai spėja, kad „kuršio“ nešimo paprotyje išlikęs prisiminimas apie kitados garbintą Gabjaujį –  pagonybės laikų dievybę, darbų su linais globėją. Gal kluone būdavo laikomas jo stabas, panašus į tą „kuršį“? Bet pasikeitė laikai bei tikėjimai, niekam nebereikia senųjų stabų; štai jie ir metami lauk, krečiant išdaigas. Tarsi sovietmečio stabai į Grūto parką...

Tradicinėse pavasario šventėse vėl pasirodys panaši pamėklė, irgi siejama su linų darbais, tai Gavėnas. Tas, kuris pusiaugavėnyje virsta per žardą ir vaikams paberia saldainių. Įdomu, kad Aukštaitijoje po Užgavėnių jis išvaromas iš kaimo. Kur? – Ogi „į Kuršą“. Gal manyta, kad vakarų krašte dar tebegyvuoja senieji pagoniški papročiai? Labai gali būti, kad Gavėnas – tai to paties Gabjaujo kitas vardas, vartotas kitoje gentyje, kitame krašte. Talkų išmonės, išdykavimai išblaškydavo darbo nuobodulį ir monotoniją, o nuovargis užsimiršdavo...

Taigi, liaudiški tikėjimai, papročiai ir apeigos, visa, kas dvasinėje kultūroje susiję su linų pluošto apdorojimo darbų ciklu, yra akivaizdūs senosios baltų pasaulėžiūros atspindžiai. Visa tai gali būti įdomu ir šiuolaikiniam žmogui, kaip tautiškumo spalva ar kultūros žaismė. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...