captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Dumbliauskas. Kaip toliau elgsis V. Putinas?

Kaip reikėtų vertinti dabartinę Rusijos karo prieš Ukrainą fazę? Negi Vladimiras Putinas yra patenkintas savo invazijos rezultatais ir ketina sustoti? Deja, yra per daug argumentų, kurie verčia manyti, kad tai – tik trumpa tyla prieš naują audrą.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Kaip reikėtų vertinti dabartinę Rusijos karo prieš Ukrainą fazę? Negi Vladimiras Putinas yra patenkintas savo invazijos rezultatais ir ketina sustoti? Deja, yra per daug argumentų, kurie verčia manyti, kad tai – tik trumpa tyla prieš naują audrą.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą istorijoje įvyko tam tikri pokyčiai. Paskelbtos vadinamosios paliaubos, nors per jų laikotarpį žuvo virš šimto karių ir civilių. V. Putinas įsakė daliai Rusijos kariuomenės palikti Rostovo sritį ir grįžti į nuolatines dislokacijos vietas, tačiau NATO žvalgyba teigia, kad jokio kariuomenės judėjimo tolyn nuo Ukrainos sienų nepastebi.

Pradėkime nuo klausimo, koks yra V. Putino ir jo artimiausios aplinkos žmonių tikslas? Pritariu manantiems, kad svarbiausias šių žmonių tikslas yra išlikti valdžioje, nes jie patys sukūrė tokią padėtį, kai valdžios netekimas jiems reikštų ne tik galios praradimą, bet ir tiesiog fizinę mirtį. Greičiausiai toks jau yra Rusijos likimas, kad ji niekaip nesugeba sukurti taikaus valdžios perdavimo mechanizmo. Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas pasitraukė iš valdžios taikiai, tačiau dabar ir vaikui aišku, kad V. Putino režimas taikiai nepasitrauks.

Reikėtų prisiminti, kad 2013 m. pavasarį, praėjus metams po V. Putino išrinkimo prezidentu trečiąjį kartą, jo reitingai buvo apie 30 proc. Per visus 2013 m. Rusijos ekonomika lėtėjo, nors naftos kaina buvo apie 110 dolerių už barelį.

Įvykiai Ukrainoje, viena vertus, turėjo rimtai išgąsdinti Kremliaus valdovus, tačiau, kita vertus, jie padėjo nukreipti rusų dėmesį nuo vidinių problemų. Daug svarbesniais dalykais tapo ukrainiečių „fašizmas“ ir kova su juo. Kremliaus politiniai technologai taip pat gerai apčiuopė rusų ilgesį didžiai, jų manymu, valstybei – Sovietų Sąjungai, todėl V. Putino reitingai nekris tol, kol rusai jausis gyvenantys didžioje valstybėje, galinčioje pamokyti Ameriką.

Vyresnės kartos rusų inteligentai stebisi, kaip Kremliaus propaganda sugebėjo sukelti stiprias antiamerikietiškas nuotaikas (ir net tarp jaunimo), kai tuo metu sovietiniams žmonėms Amerika buvo pavyzdys, svajonių šalis, iš kurios atkeliaudavo džinsai ir muzikinės plokštelės.

Sena kaip pasaulis yra tiesa, kad norėdama išvengti žmonių nepasitenkinimo, valdžia turi sukelti nedidelį ir pergalingą karą. Rusijos karas prieš Ukrainą yra nedidelis, tačiau dėl to, kiek jis yra pergalingas, vieningos nuomonės nėra.

Sunku nesutikti su tuo, kad V. Putino režimas pasiekė tai, ko jam labai reikėjo, – Rusija tapo trečiąja šalimi Europos Sąjungos ir Ukrainos santykiuose, be kurios dalyvavimo tolesnis Ukrainos ėjimas į Europą tapo bent kol kas neįmanomas.

Tačiau šis Ukrainos sustabdymas Rusijai kainavo labai daug, nors visa kaina dar nežinoma, ji išaiškės tik per tam tikrą laiką. Tačiau jau dabar aiškiai matosi, kad Vakarų šalių sankcijos stipriai kerta per Rusijos ūkį, kuris gyvuoja daugiausia naftos bei dujų ir karinės ginkluotės eksporto dėka. Atsitiktinai ar ne, bet šios sankcijos sutapo su naftos kainų kritimu pasaulinėje rinkoje.

Prieš kelias dienas viename renginyje V. Putinas prakalbo apie tai, kad neįmanoma be ašarų žiūrėti į tragediją, vykstančią mūsų akyse. Tai – ukrainiečių ir rusų tautų susvetimėjimas, todėl, anot jo, reikia ieškoti visų kelių šiai tragedijai įveikti. Keliu klausimą – ar tai nėra signalas, kad Kremliaus valdovams Ukrainos korta jau darosi neaktuali, nes, viena vertus, jie pasiekė savo tikslą – sutrukdė ukrainiečiams žengti Europos link, kita vertus, sunku ilgai išlaikyti rusų susidomėjimą kova su ukrainiečių „fašizmu“. Tačiau poreikis nukreipti rusų visuomenės dėmesį nuo sparčiai blogėjančios šalies ūkio būklės niekur nedingo; mažas, bet pergalingas karas yra ir toliau reikalingas.

Kas gali garantuoti, kad tokio žūtbūt jiems reikalingo mažo karo Kremliaus vyrukai nesurengs kurioje nors Baltijos valstybėje? Ar esame pasiruošę tam, kad mūsų santykinai ramus ir sotus gyvenimas vieną dieną gali tiesiog sugriūti?     

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...