captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kur yra pragaras?

„Pragaras egzistuoja, ir jis yra Makeni miestelyje Siera Leonėje“, – rašo svetainėje „New Republic“ publicistas Leonas Wieseltieras. Jam tai pasidarė aišku perskaičius į sąmonę neištrinamai įsiskverbusį reportažą, kurį „New York Times“ pateikė žurnalistas Adamas Nossiteris ir pavadino „Pragaro ligoninė Ebolos karštligės užtvindytame mieste“.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Pragaras egzistuoja, ir jis yra Makeni miestelyje Siera Leonėje“, – rašo svetainėje „New Republic“ publicistas Leonas Wieseltieras. Jam tai pasidarė aišku perskaičius į sąmonę neištrinamai įsiskverbusį reportažą, kurį „New York Times“ pateikė žurnalistas Adamas Nossiteris ir pavadino „Pragaro ligoninė Ebolos karštligės užtvindytame mieste“.

„Neatsimenu, kada žurnalistinis pranešimas būtų šitaip mane sukrėtęs“, – tęsia L. Wieseltieras ir priduria, jog psichologiškai triuškinamą poveikį dar padidino jį lydinčios fotografijos.

Štai kaip A. Nossiteris apibūdino vienos nuotraukos turinį – šių žurnalistų drąsa neįtikėtina: keturių metukų mergytė gulėjo ant žmonių šlapimo apšnerkštų grindų, nejudėdama, kraujuodama iš burnos, su atviromis akimis. Kampe buvo lavonas – jaunos moters, mirusios naktį, su ties keliais sulenktomis kojomis. Mažas vaikelis atsistojęs ant gulto žiūrėjo, kaip darbuotojai išnešė lavoną, apeidami kitą mažą berniuką be gyvybės ženklų, gulintį šalia vėmalais pripildytų juodų kibirų. Išeidami jie apipurškė tą berniuko lavonėlį ir ant grindų gulinčią merdinčią mažą mergytę chloru.

Ši palata, be abejo, yra labiausiai Dievo ir žmonių pamiršta vieta Žemėje. Tai, kad žmonės ją pamiršo, į akį krenta pirmiausiai: Pasaulio sveikatos organizacijos, Jungtinių Tautų ir šalių vyriausybių nedoros biurokratijos kaltos dėl pavėluotos reakcijos į šias baisybes.

Prie šio naikinimo prisidėjo ir Afrikos valdymo ar tiesiog nevaldymo ir korupcijos skandalas, taip pat ir Vakarų Afrikos kraštutinis skurdas, gydymo įstaigų, įrenginių ir personalo trūkumas, viso socialinio, ekonominio atsilikimo ir globalinės nelygybės prakeiksmas.

Ebolos virusas niokoja kaimus, kurie visai neturi elektros ir jokių sanitarinių įrenginių ar priemonių. Yra ir socialiniai kultūriniai katastrofos aspektai: Liberijos prezidentas skundėsi dėl „nuolatinio visko neigimo, laidojimo papročių, sveikatos apsaugos darbuotojų patarimų ignoravimo ir valdžios įspėjimų negerbimo“.

Į visas šias žmogiškas priežastis turėtų atsiliepti žmonės savo veiksmais, imdamiesi politinių priemonių sumažinti epidemijos poveikį bei pasekmes ir užkirsti kelius jai dar labiau išplisti. Pagaliau sujudo ir vis labiau išsigandę vakarai.

Problema ta, kad daugelio aukų jokios priemonės nebepasieks. Gelbėtojai atvyks per vėlai ar visai neatvyks. Siaubingas mirimas tęsis. Mažo vaiko žuvimas nusipelno būti laikomas kosminės reikšmės įvykiu, komentaru apie visatos prigimtį. Ir kaip čia negalima prisiminti Ivano Karamazovo?

Epidemija mus verčia ieškoti ne tik priežasčių, bet ir prasmių. Į Dievą tikintieji, t. y. teistai, jei turi drąsos, gali kaltinti Dievą, nes Dievas jiems egzistuoja. Tačiau ateistai jo negali kaltinti, nes jiems Dievas neegzistuoja.

„Aš nekenčiu Tavęs, Dieve“, rūgščiai tarė Morisas Bendriksas filmo „Meilės romano pabaiga“ finale. „Nekenčiu Tavęs, lyg Tu egzistuotum“.

Bet gal ateistai gali kaltinti ne patį Dievą, kurio buvimą neigia, o tik nepagrįstą, jų nuomone, tikėjimą į Jį? Tačiau labai sunku įsivaizduoti, kad būtent dvasininkų iliuzijos sukėlė šią katastrofišką epidemiją. Teistai, kurie negali pakęsti požiūrio, kad jų Dievas – piktas, beveik neabejotinai susigalvos dideliame blogyje slypintį dar didesnį gėrį ir taip apsaugos savo tikėjimą nuo implikacijų, kurias kelia sunaikinti vaikai.

Ateistai tvirtins, kad reikia veikti praktiškai užuot spekuliavus metafiziškai, reikia kalbėti apie konkrečias pagalbos priemones, ne mistiškas būtybes. Bet konkrečioms priemonėms juk niekas nesipriešina. Daugelis herojų Afrikos lavoninėje kaip tik yra krikščionių misionieriai.

Taigi prasmės klausimu mažai kas turi ką gero pasiūlyti. Ateistams reiktų atimti žadą, o teistams – užsičiaupti. Nei pamosavimas kumščiu, nei nuolankus galvos nuleidimas nepasitarnauja didžiuliam blogiui tikrai suprasti.

Mergytė ant grindų pristabdo prasmės paieškas ir grąžina mus prie senos likimo idėjos. Ji mirė tokioje vietoje, nes gimė tokioje vietoje. Keletą šimtmečių filosofai daugiau ar mažiau įtikinamai darbavosi prie moralės ir metafizikos klausimų tam, kad pagaliau į užtarnautą poilsį, į atsargą išleistų seną idėją, jog atsitiktinumas gali būti reikšmingas faktorius aiškinant, kodėl įvyko taip, o ne kitaip.

Tačiau mirštanti ant prišlapintų grindų mergaitė tuos filosofavimus paverčia niekais. Prieš būtinumo teorijas ji yra jas triuškinantis atsitiktinumo angelėlis. Kaip neseniai Vašingtone pažymėjo Jim Yong Kim, Pasaulio Banko prezidentas, „tūkstančiai žmonių tose šalyse miršta, kadangi gimimo loterijoje jie gimė ne toje vietoje.

„Jis, žinoma, nepritarė likimo sąvoką lydinčiai fatalizmo doktrinai ir pasiūlė veiksmų programą. Tačiau jokia veiksmų programa nebegali išsklaidyti bjauriai viską užgožiančio pojūčio, kad gyvenimas kupinas neteisybės“, – rašo L. Wieseltieras.

Nuo savęs pridursime, kad yra dar viena šio fakto aiškinimo galimybė, kurios L. Wieseltieras nepaminėjo. Darykime prielaidą, kad egzistuoja Dievas, bet jei ji teisinga, tai taip pat egzistuoja ir Jo sukurtos antgamtinės dvasios. Jos, kaip ir žmonės, turi laisvą valią, kurią, deja, per dažnai naudoja blogiems tikslams.

Tokias beprasmiškas piktadarystes, kaip holokaustus, genocidus, epidemijas, žudančius gamtos kataklizmus vien atsitiktinumu, beasmeniu likimu nepaaiškinsi. Čia jau veikia piktos dvasios, dar baisesnės ir galingesnės už žmogų. Kodėl Dievas tokias sukūrė ir leidžia joms šitaip veikti, kodėl šiek tiek neapriboja jų laisvės daryti pikta, to mes nežinome. Todėl ir nesuprantame, kodėl gerasis Dievas leidžia pasaulyje išsikeroti šitokiam beprasmiškam blogiui.

Tačiau žinome, jog kitaip paaiškinti nežmoniškos ir beribės pasaulio kančios neįmanoma. Vien atsitiktinumu, jei jo nevaldo blogio demonas, to nepaaiškinsi. Ir žinome, kaip savo straipsnį portale „New Republic“ baigė jo literatūrinis redaktorius L. Wieseltieras, jog „šie žmonės nekalti dėl savo kančių, ir jei jų kentėjimo suvokimas yra priežastis mums smarkiai nuliūsti, tai taip pat priežastis mums būti gailestingiems ir mielaširdingiems“.

Darsyk nuo savęs pridursime: tikėkime, jog galų gale demoniškąjį blogį įveiks pats ant kryžiaus miręs ir po to prisikėlęs Absoliutusis Gėris.

Apžvalga skaityta per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...