captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vėlių demonstracija

Visų Šventųjų dieną važiuodama pro Spaudos rūmus pamačiau minią. Demonstracija, pagalvojau. Pasipriešinimas Seimo rinkimų farsui? Bet kur plakatai? Ir kodėl prie Spaudos rūmų?
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Visų Šventųjų dieną važiuodama pro Spaudos rūmus pamačiau minią. Demonstracija, pagalvojau. Pasipriešinimas Seimo rinkimų farsui? Bet kur plakatai? Ir kodėl prie Spaudos rūmų?

Blykstelėjo prisiminimas: prieš daugiau nei dvidešimt metų žymiai didesnė minia saugojo rūmus nuo sovietinių tankų. Viena po kitos koncertavo popmuzikos žvaigždės. Šokome visą naktį. Paskui tiesiai iš ten važiavau į universitetą. Per paskaitas tikriausiai miegojau. Bet užvakar tai buvo ne demonstracija, ne piketas ir net ne minia. Tai buvo tik atskiri žmonės, laukę autobuso į Karveliškių kapines – be vilties sutilpti, kai šis atvažiuos. Keista ši diena, vienintelė metuose, kai visi ten plūsta savanoriškai, lyg į visuotines vasaros laidotuves.

„Kelyje į Karveliškių kapines – spūstis“ – skelbė tablo Laisvės prospekte. Ir kaipgi nebus? Į tą pusę traukė automobilių vilkstinė, žibančiomis akimis, lyg medžiojantys vilkai. „Važiavom visą valandą, – pasakojo mama su teta. – Mintyse keikėm Zuoką ir Kubilių, bet ką jie gali padaryti? Kelias juk siauras.“ Prisiminimai apie tą piktai burzgiančią procesiją mane jau kelintą kartą atbaidė nuo senelių kapo lankymo. Žinau, blogai elgiuosi, bet valstybinės šventės nuotaika nuo mirusiųjų tik nutolina. Naujųjų kapinių plynėje, prismaigstytoje standartinių kryžių ir akmenų, jaučiuosi kaip milžiniškoje parduotuvėje, kur prekiaujama nupiginta transcendencija. Čia netrukdomai siautėjantys vėjai tik primena, kaip nejauku, oi, kaip nejauku tiems mūsų giminaičiams, kaip nyku patiems bus čia pasilikti. Nors pavardės užrašytos, kapai atrodo anonimiški, panašūs į sovietinius daugiabučius, kuriuose žūsta tūkstančiai kasdienybės mūšio kareivių.

Šitas masinis važiavimas į kapines, šis bruzdesys, gyvųjų demonstracija prieš užmarštį labai skiriasi nuo to, kas Vėlinės ir visas mirusiųjų pagerbimo laikas buvo sovietmečiu. Tuomet ritualas buvo tikras. Gal dėl to, kad tamsoje žybsinčių žvakučių kiekis liudijo slapto susitarimo galią. Tai buvo komunikacija ne tik su mirusiųjų sielomis, bet ir vienų su kitais, visus metus klaidžiojusių baimės tamsoje. Nebylus šviesos kodas, kuriuo perduodavome žinią - kaip mūsų protėviai uždegtais laužais pranešdavo apie artėjantį priešą. Būtent per Vėlines kapinėse kasmet būdavo atnaujinama ir ugnimi sutvirtinama pasipriešinimo sąjunga. Dabar žiburėlių gerokai daugiau, bet šviesos kodo reikšmės pasikeitė.

Į vienas kapines vis dėlto nuėjau. Šalia Rasų – Ramybės stotelė, kuri tą vakarą skambėjo ironiškai. Nes buvo labai neramu, žmonių – daugiau nei miesto centre, kartais net sunku prasilenkti. Gal Vėlinės ir sugalvotos tam, kad mirusieji nesijaustų per daug ramūs? Kad iš anksto susipažintų su būsimais jų pasaulio gyventojais? Nors žvakių buvo daug, jos nesuplėšė tamsos, jos akino, trukdė įžiūrėti taką, todėl ėjau kliuvinėdama už akmenų. Tikėjausi, kad Čiurlionio, Borutos, Basanavičiaus, Vileišių, Putino kapus atpažinsiu iš didesnio švieselių spiečiaus. Bet ne, jos buvo pasiskirsčiusios tolygiai – geltonos, rausvos, melsvos. Ak ne – melsvos juda, tai tik mobilių telefonų langeliai, žymiai efektyvesnė pranešimų rašymo priemonė nei pagonių ugnys tamsoje. Ir vis dėlto vienas šviesos altorius buvo – tai Pilsudskio motinos kapas, kuriame priglausta ir sūnaus širdis, papuoštas baltai raudonomis vėliavomis, apstotas žmonių. Mirusieji ir toliau dalyvauja politikoje. Laimė, ne visi. Prie mažo kapelio su lenkišku užrašu moteris degė žvakę. „Kieno čia?“ – paklausė vaikas lietuviškai. „Nežinau“ – atsakė ji. Pažvelgiau nuo kalvos žemyn – žvaigždėta banga užliejo beveik visą akiratį. Praėjau pro kelis fotografus, suvirpindama žemę po jų trikojais, tikriausiai sugadindama kadrą, reikalavusį ilgo išlaikymo. Kaip visada, buvo baugiai gražu. Kiek mirties numalšintų kentėjimų čia – kriptose, po angelų kojomis, po mažyčiais vaikų antkapiais.

Kodėl būtent šis metas skirtas mirusiųjų atminimui? Klausimas beprasmis, nes atsakymas ir taip aiškus. Geltoni klevų lapai – jau tik rudens šlapimo dėmės ant šaligatvių. Kurį laiką bus tik tuščia, tamsu ir drėgna. Kaip kapo duobėje. Ir mieste visi vaikščios pusiau mirę, juoduose paltuose užsidarę nuo nedraugiško oro. Neveltui yra trys, o ne viena, mirusiųjų dienos. Kažkuo panašios į Kalėdų šventes, tik be dovanų, nesitikint stebuklų, nieko nesitikint, tik atliekant pareigą. Ir vis dėlto – kažko tikintis. „Ar yra gyvenimas po viso šito?" – klausia anglų serialo „Rūkomasis kambarys“ herojė, mirus bendradarbiui. „Niekaip negaliu įsivaizduoti, kad visa tai išnyks, – sako glostydama savo kūną. – Manau, kad mano siela įsikūnys kokiame nors šalia esančiame daikte, pavyzdžiui, rankinuke, ir gyvens toliau“. Koks kraupus vaizdas: per tūkstantmečius susikaupė tiek sielų, kad jos jau tikriausiai nebetelpa kapinėse, todėl glaudžiasi rankinukuose, kėdėse, knygų lentynose... Kam degamos žvakės? Hemingway`us žinojo atsakymą.

Vis dėlto, kai trejus metus gyvenau Anglijoje, ilgėdavausi mūsiškių mirties švenčių. Ten ir kapinės nebeauga, nes sudegintų mirusiųjų pelenai saugomi supilti į urnas namuose. Gal todėl ten liko tik Helovinas: moliūguose išskaptuoti veidai, visuose languose degančiomis šypsenomis lydintys praeivį, parduotuvės, užverstos kaukėmis, tamsoje švytinčiais giltinės kaulais, velnių išnaromis, raganų apsiaustais, nustebusiais vaiduoklių veidais. Mokyklose rengiami kostiumų konkursai, o spalio 31-ąją jais apsirengę vaikai beldžiasi į kaimynų duris šaukdami „trick or treat“. Jei neduosi saldainių, iškrėsiu tau ką nors bjauraus. Visi prisiperka pigių saldainių svetimiems vaikams. Lyg ir linksma, nors nebežinia dėl ko. Tačiau ano pasaulio personažai ir ugninės moliūgų šypsenos turi istorinį pagrindą. Skaičiau, kad šventei davę pradžią airiai tikėjo, esą tarp gyvųjų besibastančios vėlės dažnai yra blogos. Kad jas nubaidytų, žmonės skaptavo pabaisas, persirenginėjo burtininkais. Atrodė, kad piktosios vėlės randa plyšį tikrovės audinyje kaip tik šiuo metų laiku, nuėmus derlių ir vis dar sparčiai trumpėjant dienoms, augant tamsai. Lyginant su šiuo nerimu, kuris krečia Helovino šėlsmą, mūsų tauriai dvasingos Vėlinės yra perdėm lengvos, patetiškos, nes mūsų vėlės nekelia jokių problemų.

Kad tai netiesa, priminė dar vienos, kitokios kapinės, kurias sukūrė menininkas Kęstutis Grigaliūnas, trejus metus naršęs slaptuosius KGB archyvus. Štai jo knyga „Mes – iš pirmojo vežimo“. Stora, virš 500 puslapių, pati kaip antkapis, pilna sovietinio režimo nukankintų, išvežtų, nužudytų nuotraukų. Visos vienodos, kaip ir pridera kalėjime: iš priekio ir iš šono. Sudėtos tankiai, viena prie kitos, kad į knygą tilptų daugiau nei penki tūkstančiai žmonių. Kaip didžiulėse kapinėse. Kitaip nei pliki skaičiai, nei pavardžių sąrašai, iš fotografijų žiūri gyvi žmonės, dabarčiai liudijantys sunaikintą gyvenimą. Tai – viena vėlių barikadų pusė, nes tie, kurie juos fotografavo, liko kitoje. Ar tikrai mirtis visus sulygina? Menininkas verčia galvoti, kad ne. Gaivindamas atmintį, jis irgi trikdo kapinių ramybę. Primena, kad mūsų santykis su vėlėmis visada yra ir politinis, ne tik poetinis.

Protėviai suprato, kodėl mirusiųjų paminėjimui reikalingos visos trys dienos. Diena, kai siautėja burtininkai ir vaiduokliai, skirta vėlėms pragare. Visų šventųjų diena – toms, kurios jau pasiekė dangų. Per Vėlines įvyksta paliaubos, priešininkų stovyklos jau gali susitaikyti, priimdamos ir visus, tebeklaidžiojančius po žemę, skaistyklą ir kitas nepažymėtas vietas. Trijų dienų reikia, kad pro žiemos vartus vėlės žengtų nebesipešdamos ir kuo mažiau mums pridarytų bėdos –  keldamos pūgas, speigus ir šilumos kainas.

Komentaras skaitytas LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...