captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ekonomika auga, o eiliniai žmonės to nepajunta

Šįkart pažvelgsime į Europos ekonomiką ir pradėsime nuo straipsnio dvisavaitiniame „London Review of Books“. Jame žurnalistas James‘as Meekas nagrinėja, iš kur garo ima Jungtinės Karalystės euroskeptikai. Jis sutinka su jų teiginiu, kad vietos valdžios svoris mažėja, o tolimų, beveidžių pareigūnų galia didėja.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Šįkart pažvelgsime į Europos ekonomiką ir pradėsime nuo straipsnio dvisavaitiniame „London Review of Books“. Jame žurnalistas James‘as Meekas nagrinėja, iš kur garo ima Jungtinės Karalystės euroskeptikai. Jis sutinka su jų teiginiu, kad vietos valdžios svoris mažėja, o tolimų, beveidžių pareigūnų galia didėja.

Tačiau, anot jo, tai labai mažai ką bendro turi su Briuseliu.    

Pasak J. Meeko, stipriai dominuojanti tolimų, beveidžių pareigūnų valdžia susijusi ne tiek su Briuseliu, kiek su globaliuoju verslu ir įmonių išsidėstymu tinklais.

„Tai ypač susiję su neoliberaliąja politine darbotvarke: privatizacija, gebėjimu perkelti veiklą ar jos dalis iš vienos jurisdikcijos į kitą, paveldėto turto apsauga ir jo privilegijavimas, apmokestinimo perkėlimas nuo turtingųjų ant mažiau pasiturinčiųjų ar visiškai vargstančiųjų pečių“, – dėsto autorius.  

Toliau J. Meekas rašo, kad viena iš dabartinę Europos Sąjungos struktūrą gaivinusių idėjų buvo ta, jog darbo jėgos požiūriu ji taptų panašesnė į JAV, kad žmonės Europoje galėtų daryti lygiai tą  patį, ką jie jau daro Amerikoje – keltis per visą žemyną ten, kur yra neužimtų darbo vietų.

„Žodžiu, mintis ta, kad europiečiams būtų taip pat lengva keltis iš Lenkijos į Angliją, kaip amerikiečiams yra lengva kraustytis iš Oklahomos į Kaliforniją.  Tačiau net ir Amerikoje „taip pat lengva“ kartais visai nėra lengva. Be to, Europos darbininkų klasė kultūriškai įvairialypė, daug labiau viduje besiskirianti, nevienoda negu amerikiečių darbininkija“, – rašo J. Meekas.

Galop, tęsia jis, JAV yra minimalus atlyginimas visos federacijos mastu. O Jungtinės Europos Valstijos kaip tik tas baubas, kuriuo britų euroskeptikai vilioja balsus už Britanijos išstojimą iš Europos Sąjungos.

„Šiaip jau Europos Sąjunga yra hibridas. Ji tarnauja ir socialiniam teisingumui, ir globaliajam kapitalizmui kartu. Ta Europos Sąjunga, kuri verčia mobiliųjų telefonų bendroves mažinti savo įkainius ir Britaniją išvalyti savo pliažus, yra ta pati, kuri daugelyje valstybių veikiančioms transnacionalinėms korporacijoms leidžia kelti bylas nacionalinėms  vyriausybėms“, – pastebi „London Review of Books“ bendradarbis.

Pasak jo, ta Europos Sąjunga, kuri bando britų darbininkams duoti daugiau teisių, yra ta pati, kuri lengvina sąlygas darbdaviams vienos šalies darbininkus supjūdyti su kitos valstybės darbininkais.

„Reakcija į tai – Britanijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir daugelyje kitų ES šalių kuriasi neformalus visaeuropietiškas dešiniųjų antiemigracinių partijų aljansas. Tuo metu pažangioji kairė, kurioje galėtų susidaryti platus idėjų ir veiksmų derinys, lūkuriuoja bufete“, – rašo publicistas J. Meekas prestižiniame Londono savaitraštyje.

Nuo savęs pridursime, kad veiksmingų ir priimtinų alternatyvų kuriam nors socialinio teisingumo ir globalinio kapitalizmo deriniui nėra, todėl reikia ieškoti tik mažiausiai blogo varianto, ir jį turbūt rasime kažkur  Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ar Šiaurės šalyse. Neoliberalizmo čia keikti nereikėtų, tik reiktų jam priminti socialinės atsakomybės svarbą, dėl kurios Vokietija ir kitos minėtos šalys ir santykinai klesti.

Publicistas Henningas Meyeris, vienas iš internetinio laikraščio „Social Europe Journal“ redaktorių  ir Londono ekonomikos ir politinių mokslų mokyklos mokslo darbuotojų, dažnai skelbiantis komentarus dienraščiams „Guardian“, „Zeit“, „New York Times“ ir „Pais“, užsimena apie globialią nelygybę.

„Jūs galbūt girdėjote apie neseniai publikuotus pranešimus, kad globalinė nelygybė mažėja. Tai geras pavyzdys, kaip galima sukonstruoti palyginimą pagal tai, ką norite pamatyti. Taip, nelygybė tarp šalių sumažėjo, tačiau svarbiausia palyginti tai, kas nelygybės požiūriu dedasi pačiose šalyse, nes būtent tai liudija, kaip veikia turtų paskirstymo sistema, kurią tiesiogiai kontroliuoja valstybės politika“, – nurodo  H. Meyeris.

Ir čia autorius parodo dvi lenteles, kurias sudarė Amerikoje dėstanti  ekonomistė Pavlina Tcherneva ir kurios grafiškai vaizdžiai atsako į klausimą: o kas gavo kokią dalį didėjančio šalies produkto kokiu laiku?

Amerikoje nuo 1949 iki 1953 metų didžiausią dalį – net 80 proc.

– visos šalies augančių pajamų atiteko būtent tiems, kurie sudarė 90 proc. šalies gyventojų, o likę 10 proc. gavo 20 proc. pajamų. Tai, beje, tie laikai, per kuriuos į JAV atvyko dauguma pokario Lietuvos išeivių, pabėgusių nuo antrosios sovietų okupacijos 1944–45 m. ir pirmiausia apgyvendintų vadinamųjų „dypukų“ stovyklose  Vakarų Vokietijoje.

Ilgą laiką, iki 1979-ųjų, tie 90 proc. Amerikos gyventojų vis dar gaudavo didesnį augančio ūkio pajamų dalį, bet toji dalis vis mažėjo – nuo 80 proc. 1953-aisiais iki nepilnų 60 proc. 1979-aisiais. Tuo metu labiausiai pasiturinčijų amerikiečių (sudarančių 10 proc. gyventojų) pajamos vis augo iki daugiau nei 40 proc.

Tada 1980–1981 m. ūkis nustojo augti, bet jis vėl pradėjo didėti, valdžią perėmus prezidentui R. Reaganui. Tačiau tada, nuo 1982 m. santykis tarp 90 proc. (taigi, ne taip turtingų) amerikiečių daugumos ir 10 proc. (vadinasi, labai pasiturinčiųjų) mažumos pasikeitė, tiesiog apsivertė aukštyn kojomis.

Apatinei ir didžiausiai amerikiečių daliai – 90 procentų – teko tik 20 ar truputį daugiau proc. augančių šalies pajamų, o virš 70 ar net 80 proc. visų pajamų prieaugio pasiėmė pats turtingiausias amerikiečių dešimtadalis.

Paskui nuo 2001-ųjų iki 2007-ųjų 90 proc. amerikiečių pajamos beveik visai nepadidėjo, o 10 proc. pajamos padidėjo beveik šimtu procentų, –atseit visus ūkio augimo vaisius nusiskynė beveik vien tik patys turtingiausieji. 2008-aisiais ūkio augimas visai sustojo, o 2009–2012 m. ūkis net sumažėjo, smuko 90 proc. amerikiečių pajamos, o tik 10-ies proc. turtingiausiųjų pajamos vis tiek smarkiai padidėjo.

Panaši situacija ir Švedijoje – ekonominio augimo laikais bent iki 1985-ųjų vis didesnę dalį pasiimdavo apatiniai 90 proc. gyventojų, ypač valdant socialdemokratams.

Tas pačias lenteles svetainėje „Vox“ persispausdino bei panašiai komentavo publicistas Matthew Yglesias. Anot jo, dabar ūkis Amerikoje atsigauna, bet vis tiek 90 proc. amerikiečių pajamos net ir toliau mažėja, jos auga tik 10-iai proc. turtingiausiųjų.

Ir nebent būtų didžiulis persilaužimas nuo paskutinių trijų ūkio atsigavimo periodų, mes Amerikoje ir toliau turėsime tokią ekonomiką, kurioje tipiškos šeimos gyvenimo standartai gerėja daug lėčiau, nei augantis BVP leistų tikėtis.

Žodžiu, jei Lietuvoje skundžiamės, jog ekonomika gerėja, tačiau eiliniai žmonės to nepajunta, tai tas pats galioja ir JAV ar net Švedijai. Tik, žinoma, pastarosios dvi šalys pradėjo nuo daug didesnės bazės, todėl ir nelygybė jose gal ne tokia skaudi.

Apžvalga skaityta per LRT Radiją

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...