captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Į smagią grybautę

Paskutinis rugsėjo savaitgalis – tai buvo laikas tradicinei dzūkų Grybų šventei. Nors šaltokos naktys kiek ir pristabdė jų dygimą, bet ir varžybos, ir kitos linksmybės kuo smagiausiai vyko. Bent po baravyką Dzūkijos giria svečiams padovanojo.
L. Klimka, T. Urbelionio (BFL) nuotr.
L. Klimka, T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Paskutinis rugsėjo savaitgalis – tai buvo laikas tradicinei dzūkų Grybų šventei. Nors šaltokos naktys kiek ir pristabdė jų dygimą, bet ir varžybos, ir kitos linksmybės kuo smagiausiai vyko. Bent po baravyką Dzūkijos giria svečiams padovanojo.

O atsargas žiemai reikėjo sukaupti kiek anksčiau. Vasaros antroji pusė grybais tikrai buvo dosni. Grybiena nuo vasaros karščių nepraranda gyvybingumo, tik duok jai lietaus, miglotų rytmečių... Ir, beje, pasitvirtino tikrų grybautojų pastebėjimai, kad baravykai labiau dygsta mėnulio senugalyje, jeigu rytmečiais tvyro rūkai. O visi kiti grybai – jaunam pasirodžius.

Tautosakoje sakoma, kad grybai yra žemės žiedai. Labanoro girioj, Peršokšnų kaime, esu girdėjęs tokį aiškinimą: „Kaip dauguma žemės augalų žydi, taip, sako, ir žemė žydi, kada vasarą pagriaudžia, palyja, saulė kaitina – tai auga grybai“.

Mikologai – grybų tyrinėtojai, juos apibūdina kaip heterotrofinių organizmų, t.y. mintančių augalų pagamintomis organinėmis medžiagomis, grupę. Lietuvoje aptinkama apie 1300 grybų rūšių, 382 iš jų yra valgomi, o apie 120 rūšių ir labai skanūs. Skaičiuojama, kad Lietuvoje sezono derlius yra apie 40–50 tūkstančių tonų. Ketvirtadalis to skaičiaus – visų pažįstamų ir renkamų grybų. Tad kiekvienam grybautojui turėtų užtekti. Kaip patarlėje sakoma, kiekvienas miške atranda tik jam skirtąjį grybą.

Stambiausias Lietuvoje surastas baravykas svėrė bemaž 3 kg! Grybingiausi mūsų miškai – tai Labanoro, Pabradės, Kazlų Rūdos, Žalioji ir Šimonių, Gudų ir Rūdininkų girios. Geriausi grybynai – sausuose ar vidutinio drėgnumo spygliuočių su beržų priemaiša miškuose. Tiesa, grybai „pramečiuoja“: tik kas 7–10 metai būna jais labai derlingi.

Beje, dzūkai grybais vadina tik baravykus. O visi kiti –„lepeškos“, „betkės“. Gal dar išimtis voveraitėms, nes jos tinkamos virtinukų įdarui ir pieniškai sriubai paskaninti. Be to, jas superka miško gėrybių paruošų punktai.

Iš kur toji grybų įvairovė? Gražiai tai paaiškina tautosakos kūrinys – etiologinė sakmė, užrašyta Girių kaime Gervėčių apylinkėje: „Iš pradžių grybai buvo visi vienoki, nebuvo nei raudonų, nei geltonų, nei juodų. Ir visi buvo nenuodingi. O musė buvo labai bloga – sugalvojo ir grybus apnuodyti. Tai padarė grybų balių, aprengė juos visokiais spalvotais rūbais, o kartu ir nuodijo. Kiekvienam nustatė vietą, kur augti: vienam po pušim, kitus po egle pastatė, trečius po beržu, ketvirtus po ąžuolu. O voras labai ant musės buvo piktas už tai, kad ji jam ant nugaros kryžių pastatė ir du taškus – kaip kryžiuočiui. Tai jis medy pastatė tinklą ir pagavo musę. O kai pagavo, tai ir suėdė. O grybai tada taip ir liko aprengti spalvotais rūbais, nes musės nebuvo – ir nebuvo kam juos nurengt. Ir nuodingų tada atsirado“.

O iš kur grybai apskritai atsirado šioje žemėje? Apie tai pasakoja kita sakmė, užrašyta Žemaitijoje: „Sako, ėjo dievas su šventu Petru, kai vaikščiojo ant žemės. Ir šventas Petras, eidamas pro rugių lauką, nuskobė vieną varpelę. Nuskobė ir pakando grūdelį išėmęs. Dievas ir sako:

– Ko lieti? Juk jis ne tavo. Spjauk lauk tą grūdelį!

Tas išspjovė. Dievas ir sako:

– Iš to grūdelio išdygs grybelis, te būna neturtingam žmogui“.

Ką ten neturtingam... Grybas – lietuviško stalo gardėsis! Kristijonas Donelaitis išbarė būrų moteris, praktiškas ir sumanias vokietes statydamas pavyzdžiu:

Plempių, rudmėsių, storkočių bei baravykų,
Jautakių ir baltikių, grūzdų irgi bobausių
Bėgdamos į gires jos sau taip daug prisirovė,
Kad jau kelios jų su grybais į Karaliaučių
Kupčiams išparduot ir ką nusipirkt nukeliavo;
O kas liko dar, zopostui sau pakavojo.
Taigi dabar tikt šungrybiai dar mums pasiliko.
O ką gi veiksim, kad barščius ar šiupinį skanų
Virt užsigeisim, ogi pagardint juos negalėsim?
Žinot juk, kaip grybas, kad jį moki paprovyt,
Viralus ir avižų kruopas užgardina šauniai.


Savaitgaliais dažnas miestelėnas keldavosi kuo anksčiausiai, dar su tamsa, kad pirmajam grybingą mišką pasiekus. Ar tik dėl naudos? Oi, ne. Sakytume, tai yra tikras nacionalinis sportas. Susijęs su krepšiais, bet ne krepšinis. O jeigu rimtai, tatai lietuviškos pasaulėjautos dalykas. Grybai, uogos, riešutai – tik pretekstas pabūti miške. Kas geriau kaip Antanas Baranauskas išreiškė lietuvio sielos virpulius gamtoje. Anot poeto: „Ar aš miške stoviu, ar danguj, ar rojuj...“ Tūkstantmečiais miškas globė lietuvį, maitino badmečiais, teikė medieną statyboms...

Mūsų mitologija taip pat ryškiai atspindi lietuvių meilę ir pagarbą gamtai. Miško dievybė senojoje religijoje – Giraitis; jis pasireiškia miško garsais, glostančiais ir raminančiais. Kitokie yra tautų, atėjusių į miškingas žemes iš stepių platybių, mitiniai įvaizdžiai. Tarkime, rusų Lešyj, minimas ir Aleksandro Puškino eiliuotose pasakose. Ši mitinė būtybė gąsdina žmones miške, paklaidina juos ten. Kodėl jis toks pikčiurna? Mat jį sukūrusiam etnosui miškas buvo svetima ir nejauki aplinka. Štai kuo įdomi mitologija – joje atsispindi net tautos nueitasis kelias, jo etnogenezė.

Lietuviui miškas visados buvo antrieji namai, priebėga pavojų, nelaimių metu. Nuo karų su kryžiuočiais iki rezistencijos kovų... Iš čia ir toji trauka nors retsykiais pabūti miške, paupyje, paežerėje – įkvėpti medžių, samanų, uogienojų kvapo – atsigaus ir kūnas, ir siela. Kitų tautų žmonės nelabai supranta tokią lietuvių aistrą grybauti, uogauti, riešutauti, žvejoti. Nacionalinio charakterio, tautos psichologijos tyrinėtojai tame įžvelgia net pagoniškosios religijos liekanas, giliai įsišaknijusias pasąmonėje. O iš tiesų tai yra tautos istorinės atminties dalykai. Gyvename nuo neatmenamų laikų savo žemėje, tarp savo miškų, upelių ir ežerų – viskas sava, prigimta. Tik kad kartais tas nuosavybės jausmas neišvirstų į godulį, gobšumą... Lietuvos gamta – visos tautos didžiausias turtas.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...