captcha

Jūsų klausimas priimtas

Paraiška jubiliejui

Šventes – švęsk. Jos atplėšia nuo kasdienybės, suteikia gyvenimui kitą matą, įvertina nueitą kelią, priverčia pažvelgti toliau nei siekia mūsų atmintis. Deja, pastaroji telkiasi dažniau į tai, kas nepavyko, kokia buvo finansinė nauda švenčių rengėjams, ir neberūpi aukštos dimensijos. 
V. Jauniškis, BFL nuotr.
V. Jauniškis, BFL nuotr.

Skiriama „Vilniui – Europos kultūros sostinei 2009“, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui 2009 m., Europos krepšinio čempionatui 2011 m., Vilniui – pasaulio knygų sostinei, Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai metams, Vilniaus 700-osios metinėms 2023 metais ir kitiems būsimiems jubiliejams bei metams

Šventes – švęsk. Jos atplėšia nuo kasdienybės, suteikia gyvenimui kitą matą, įvertina nueitą kelią, priverčia pažvelgti toliau nei siekia mūsų atmintis. Deja, pastaroji telkiasi dažniau į tai, kas nepavyko, kokia buvo finansinė nauda švenčių rengėjams, ir neberūpi aukštos dimensijos. Bet švęsti neišvengiamai reikės, ir gal nepakenktų į pačias šventes pažvelgti kitokiu – amžinesniu už pavienę strategiją ir scenarijų – mastu, tuo pačiu suteikiant joms bendresnį lygmenį. Todėl drįsčiau siūlyti universalią paraišką visoms būsimoms šventėms. Jų kūrimo mechanizmas jau aprašytas literatūros klasikų, tad tereikia būtąjį kartinį pakeisti būsimuoju dažniniu ir gausime tai, kas ir taip įvyks, tik nereikės iš naujo išradinėti spalvotų dviračių.

Robertas Musilis 1930 m. romane „Žmogus be savybių“ aprašo jubiliejų, prie kurio turėtų prisidėti pagrindinis knygos herojus Ulrichas. Jam tėvas laiške išdėsto, kad – cituoju nuostabų Teodoro Četrausko vertimą[1] – „1918 metais, maždaug apie birželio 15 d. Vokietijoje rengiamos didelės įspūdingos imperatoriaus Vilhelmo II valdymo trisdešimtmečio iškilmės, privalančios pasauliui parodyti Vokietijos didybę ir galią“. Tėvas bijosi, kad „vokiečiai su savo tikslinga metodika gali vėl mus (t.y. austrus – V.J.) pralenkti taip, kaip tada, kai įsivedė šautuvus su dūžikliu“. Todėl Ulrichas siunčiamas pas pusseserę Diotimą, kurios namuose ir rutuliojasi per visą pusę romano gvildenama akcija, turėsianti įamžinti Austrijos šlovę.

Diotima, garbaus valstybės tarnautojo žmona ir salono šeimininkė, sukrutusi: „Mes privalome ir norime įgyvendinti didžią idėją“; „Esama tiek daug didaus ir gero, kas dar nenuveikta, kad pasirinkti bus nelengva. Tačiau mes sudarysime visiems gyventojų sluoksniams atstovaujančius komitetus, kurie mums padės. <...> tokia dingstis yra didžiai patogi pakviesti naciją, net visą pasaulį, kad jis, būdamas paskendęs savo materialiniuose dalykuose, prisimintų dvasinius. Nemanykite, kad mes siekiame kažko patriotiško kadai pasenusia prasme“. Todėl „visuose gyventojų sluoksniuose norima sudaryti komitetus, kad būtų galima tas idėjas išsiaiškinti...“. Taip pamažu Diotimos namuose gimsta „paralelinės akcijos idėja, kurios jai iki šiol trūko“.

Akcija įgauna pavidalą – imti rinkti pasiūlymai. Šiandien pasakytume - prieita prie grassroot‘ų, iniciatyvų iš apačios. Pasipylė laiškai. „Pasirašyti jie buvo Alpių bendruomenių pirmininkų, laisvamanių sąjungų, vienišų mergelių globos draugijų, amatininkų sąjungų, klubų ir korporacijų ir visokių kitokių rėksmingų grupelių, kurios prieš  pereidamos nuo individualizmo prie kolektyvizmo blaškosi kaip šiukšlių krūvelės prieš sūkuriuotą vėją“.  Sekė idėjos – futbolo dešiniajam kraštiniui suteikti profesoriaus vardą, stenografijos draugijos įkūrėjas siūlė savo sukurtą greitraštį įdiegti į visas mokyklas, Švietimo ministerija tam jau sudarė komisiją; Tikybų ir švietimo komitetas siūlo statyti didelį paminklą taikdariui imperatoriui ir Austrijos tautoms, bet  vėliau nuspręsta paskelbti tik geriausio paminklo statymo konkurso idėjos konkursą; socialinė sveikatos apsaugos draugija „Linijinė raidė“  pranešė, kad yra įkurta ir prašė piniginės paramos.

Laiškus skaitydamas akciją kuruojantis grafas Leinsdorfas ištardavo: „Visa tai puiku,  bet negalima pasakyti nei „taip“, nei „ne“, kol mes nieko tikro nežinome apie mūsų tikslų centrą“. Diotimai nuo tokios idėjų gausos rodėsi, kad „ji gyvena didžiu metu, kupinu didžių idėjų, ir joms įgyvendinti yra visos sąlygos išskyrus vieną – kurią iš idėjų laikyti svarbiausia ir didžiausia.“

Todėl buvo sukurtas atrankos mechanizmas – kas turėtų viską spręsti. „Iš Diotimos sąrašų buvo išskirtos ir visapusėmis pastangomis papildytos meno, literatūros ir mokslo grupės, o iš asmenų, kurie norėjo dalyvauti tame įvykyje <...> labai griežtai atrinkus, buvo palikta labai nedidelė grupelė; nepaisant to, pakviestųjų skaičius taip išaugo, kad apie sėdėjimą prieš žalio stalo tiesiogine prasme negalėjo būti nė kalbos, todėl teko pasirinkti laisvą priėmimo formą su šaltais užkandžiais. Žmonės sėdėjo ir stovėjo, kur pakliuvo, o Diotimos kambariai panašėjo į dvasinės armijos stovyklą, aprūpinamą sumuštiniais, tortais, vynais, likeriais ir arbata tokiais kiekiais, įmanomais tiktai dėl ypatingų biudžetinių nuolaidų, kurias Tucis buvo padaręs savo žmonai“.

Tačiau kaip išaiškėjo, dėl visko, kas nevyko, buvo kalta „civilinė administracija. Vos tiktai mes ko nors imamės, kas biudžete nenumatyta visais punktais, finansų ministerija tuojau pareiškia, kad mes nieko neišmanome apie konstitucinį valdymo būdą“.

O pagaliau susizgribo ir priešininkai: Gimnastų draugija paskelbė protestą dėl vokiškosios dvasios įžeidinėjimų. Ginkluotųjų draugijų sąjunga žadėjo pasisakyti prieš slavinimo grėsmę, o vokiečių jaunimo sąjunga jau buvo pasirengusi išeiti į gatves. Gimė ir sąmokslo teorijos – paaiškėjo, kad planuojant akciją aktyviai dalyvavęs turtuolis prekybininkas, kaip šiandien pasakytume, – žymus, nes žymus – ponas Arnheimas yra artimas kunigaikščio Mozžutovo draugas ir persona grata pas rusų carą. Kažką veikti tapo neįmanoma, nes, pasak grafo Leinsdorfo, „taip negalima, nes tai palies bažnyčią. Taip negalima, nes tai palies liberalus, prieš tai pasisakė centrinė architektų sąjunga. Dėl to turi abejonių finansų ministerija“. Akcija baigėsi taip jos rengėjams ir nesupratus, kad ji iš esmės neturėjo jokio turinio ir jokios idėjos, bet pati buvo didžiulis subruzdimas. Ulrichas pasitraukia iš Vienos.

Bet, skirtingai nuo Musilio aprašytos akcijos, mūsosios, net ir neįkūnydamos didžių idėjų, vistiek įgauna šventinį kūną. Ir jei Vilniaus merui ar viešųjų akcijų metrui pristigtų fantazijos su vis besikeičiančiomis transporto priemonėmis, siūlyčiau pasinaudoti Jameso Joyce‘o „Ulise“ aprašyta Blumo fantasmagorija - karnavalu, kuriame jis dalyvavo Dublino viešnamių kvartale. Kadangi skyrius parašytas pjesės forma, išraiškingiausios yra šventę aprašančios remarkos.

Blumas, pasijutęs karaliumi, šaukia[2]: „Mano mylimi pavaldiniai, tuoj išauš nauja era. Aš, Blumas, iš tiesų sakau jums – jau galime pasiekti ją ranka. Duodu jums Blumo žodį – netrukus įžengsite į aukso miestą, kuriam skirta būti naująją Blumuzale <...>.

Remarkos:

(Trisdešimt du darbininkai, pasipuošę visų Airijos grafysčių spalvų rozetėmis, vadovaujami statytojo Derveno, steigia naująją Blumuzalę. Tai kolosalus pastatas krištoliniu stogu, milžiniško kiaulės inksto formos, jame – keturiasdešimt tūkstančių kambarių. Plėtros procese nuverčiami keli pastatai ir paminklai. Valstybinės įstaigos laikinai perkeliamos į geležinkelio depus. Daugelis namų sulyginami su žeme. <...> Dalis Dublino  sienų, ant kurių susibūrę ištikimi įžymybių apžiūrinėtojai, sugriūva <...> Blumo asmens sargyba dalija Didžiojo ketvirtadienio išmaldą, atminimo medalius, duonos kepalus ir žuvis, blaivybės ženklus, brangius „Henry Clay“ cigarus, palaidus karvių kaulus sriubai, guminius prezervatyvus, <...> netikras monetas, pienu penėtų paršelių dešrikes, teatro leidimus, sezoninius bilietus visoms tramvajaus linijoms...“

Per visuotinę sumaištį ir peštynes dėl dovanų Blumas, kaip pavyzdinis diktatorius,  „spaudžia ranką aklam paaugliui <...>, išskėstom rankom apkabina per pečius senyvą porą <...> žaidžia keturis kampus su apiplyšusiais berniukais ir mergaitėmis <...> Guodžia našlę <...> Bučiuoja suparalyžiuoto veterano pragulas <...> Pakiša koją storam policininkui <...> Kažką šnabžda raustančiai padavėja į ausį ir švelniai juokiasi <...> Dalyvauja šliaužimo lenktynėse su vyriškos ir moteriškos lyties invalidais“. O vėliau „aiškina tiems, kurie arti jo, savo visuomenės dvasinio atgimimo planus. Visi sutinka su juo“. Pasirodo tempiama platforma, ant kurios -  „gipsinės figūros, taip pat nuogos,  vaizduojančios devynias naująsias mūzas: Komerciją, Operos Muziką, Meilę, Reklamą, Gamybą, Žodžio Laisvę, Visuotinį Balsavimą,Gastronomiją, Asmens Higieną, Pajūrio Koncertines Pramogas, Beskausmę Akušeriją ir Astronomiją Liaudžiai“. 

Ir taip toliau. Bakchanalijos tęsiasi. Epizodas vadinasi „Kirkė“, t.y. čia parafrazuojamas mitas apie deivę, vertusią žmones kiaulėmis. Šioms mėtomi netikri perlai, o jos net žudosi dėl jų. Ir tada pagalvoji, kad Joyce‘as rašė apie išskirtinę, fantasmagorišką Dublino „šventę“, vykusią tik Blumo galvoje ir tik 1904 m. birželio 16-ąją. Mums – linksmiau, nes toje šventėje mes gyvename kasdien. Ir nebereikia kitų.


[1] Robertas Muzilis, Žmogus be savybių, I t., Vada, 2004.

[2] Cituoju ne mažiau titanišką Jeronimo Brazaičio ir Sauliaus Repečkos vertimo darbą – James Joyce, Ulisas, Antra knyga, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

 

Komentaras skaitytas LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...