captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vygantas Vareikis. Ką gi tai primena?

Vasarą Rusija vieneriems metams uždraudė žemės ūkio produktų importą iš Europos Sąjungos šalių, o sankcijas Lietuvos pieno ir mėsos gaminiams taiko jau senokai. Draudimai įvežti lietuviškus maisto produktus, ilgai trunkančios lietuviškų sunkvežimių patikros ar kiti rinkos apribojimai yra politinės kovos priemonės.

Vasarą Rusija vieneriems metams uždraudė žemės ūkio produktų importą iš Europos Sąjungos šalių, o sankcijas Lietuvos pieno ir mėsos gaminiams taiko jau senokai. Draudimai įvežti lietuviškus maisto produktus, ilgai trunkančios lietuviškų sunkvežimių patikros ar kiti rinkos apribojimai yra politinės kovos priemonės.

Tiktai kad taip jau buvo – tarpukario Lietuvoje ir Klaipėdos krašte.  Lietuvos–Vokietijos santykių pablogėjimas XX a. 3-iame dešimtmetyje tiesiogiai atsiliepdavo Klaipėdos krašto ekonomikai, o ypač skaudžiai nukentėdavo krašto žemės ūkis, kurio didžioji produkcijos dalis buvo realizuojama Rytprūsiuose.

Atsikūrusi nepriklausoma Lietuvos valstybė ekonomiškai buvo labai priklausoma nuo Vokietijos. 1925–1929 metais Vokietijos dalis sudarė daugiau nei 50 proc. Lietuvos eksporto ir importo, o Lietuvos dalis, tarkim, 1927 metais, tesudarė vos apie 0,4 proc. Vokietijos eksporto bei importo.  

Vokietija savo rankose turėjo labai veiksmingą priemonę Lietuvai spausti, o prekybos klausimus nuolat naudojo politiniams tikslams pasiekti ir pabrėždavo, kad nuo  Lietuvos vyriausybės politikos vokiečių atžvilgiu Klaipėdos krašte priklausys Vokietijos pozicija  ekonominiuose santykiuose su Lietuva.

1925 m. liepą buvo pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos mažojo pasienio susisiekimo sutartis, kuri nustatė ypatingas lengvatas Klaipėdos krašto ir Rytprūsių apskričių pasienio zonų gyventojams. Ši sutartis buvo labai naudinga Klaipėdos krašto ūkininkams, nes leido įvežti į Vokietijos pasienį įvairius žemės ūkio produktus be jokių muitų ir mokesčių.

Nors vienam asmeniui buvo nustatyti palyginti nedideli galimų gabentis prekių kiekiai, tačiau šia galimybe naudojosi daug pasienio gyventojų. Su kraštu besiribojusio Rytprūsių regiono ūkininkai ir prekybininkai ėmė skųstis, kad Tilžės turguje nebeliko prekybos, nes vietos produkcija nepajėgė konkuruoti su pigesniais Klaipėdos krašto gaminiais.

Alfonsas Nevardauskas tarpukariu tarnavo pasienio policininku Klaipėdos krašte ir paliko idiliškus prisiminimus apie pasienio prekybą ant Skirvytės kranto: „Mėsininkai, išsirikiavę paupy stalus ir juos užtiesę baltomis marškomis, apkraudavo visa tai atvežtomis gėrybėmis ir, užkaitę katilą dešroms kaitinti, laukdavo pirkėjų. Nuo mėsininkų neatsiliko ir kepėjai <…> Skirvytės I-ojo kaimo gyventojai, užuodę „Litauische Wurst“ – lietuviškos dešros kvapą, viską metę į šalį, skubėjo prie savosios muitinės ir, gavę sieną peržengti kortelę, laiveliais skrosdami Skirvytės upę, skubėdavo į Scharafenland. Į turgų vyko ne vien paskiri šeimos nariai, bet ne darbymečiu keldavosi ištisos šeimos. Jos vyko sočiai prisivalgyti.

Pilna burna kimšdami karštas dešreles su šviežiomis bulkutėmis bei su pikliavota duona, taipogi rūkytas dešras bei kadugių dūmu kvepiančius kumpius, atvykėliai sakydavo: „Schmeckt gans gut“. Bet pasisotinimu atvykusiųjų rūpesčiai nesibaigdavo. Jiems rūpėjo šis tas parsigabenti ir anapus sienos, o ypač rūkytoji mėsa ir jos dirbiniai, kurie pagal mažąjį pasienio susitarimą tarp Lietuvos ir Vokietijos nebuvo leidžiami į Vokietiją įgabenti.

Vyrai, didžiulius rūkytų dešrų linkimus užsidėję ant kaklo, slėpdavo juos po šalikais arba tam tyčia pritaikintose kepurėse, o moterys sijonuose. Šitaip lietuviškos kiaulytės išrūkytas kūno dalelytes paslėpę, Vokietijos gyventojai drebėdami vilkdavo jas pro savosios pasienio muitinės pereinamąjį punktą“. Tokie buvo laikai.

Blogėjant Lietuvos–Vokietijos santykiams dėl Klaipėdos krašto ir gilėjant pasaulinei ekonominei krizei, Vokietijos sankcijos Lietuvai vis skaudžiau smogė Klaipėdos krašto ūkiui. Dėl ekonominės krizės Europoje krito žemės ūkio produktų paklausa, tad Klaipėdos krašto valdininkai vykdavo į Vokietiją tartis dėl papildomo kiaulienos užpirkimo.

Anot Martyno Anyso, buvo juokaujama, jog tada politinę padėtį apspręsdavo kiaulės: „Esamas kiaulių skaičius buvo tikras politinis barometras; kuo daugiau neparduotų kiaulių ūkininkų tvartuose, tuo daugiau tempdavosi politinė padėtis.“

Į valdžią atėjo Hitleris ir 1934 m. sausį nacistinė Vokietija smarkiai sumažino žemės ūkio produktų importą iš Lietuvos, vienašališkai pašalino mėsą, sviestą, sūrį ir kiaušinius iš leistų įvežti prekių sąrašo, o Rytprūsių gauleiteris Erichas Kochas net pagrasino koncentracijos stovykla tiems gyventojams, kurie išdrįs pirkti Lietuvoje.

1934 metų kovą Vokietija pradėjo atvirą ekonominę Lietuvos blokadą: buvo visiškai nutrauktas žemės ūkio produktų importas iš Lietuvos,  uždraustas galvijų ir jų mėsos tranzitas per Vokietiją, uždaryta siena ir nutrauktas mažasis pasienio susisiekimas. Vienintele lengvata Klaipėdos kraštui dar liko kiaulių tranzito per Klaipėdos kraštą galimybė, tačiau 1935 metais Vokietijos vyriausybė uždraudė ir tokį tranzitą iš Klaipėdos krašto.

Taip pasaulinė ekonominė krizė bei ekonominis Vokietijos karas su Lietuva skaudžiai paveikė Klaipėdos krašto ekonomiką, o ypač nukentėjo produkcijos realizavimo rinką praradęs krašto žemės ūkis, o Lietuva pamažu pradėjo savo rinką kreipti Anglijos link.

Šiandien padėtis nėra tokia gąsdinanti. Ūkininkai ieško naujų rinkų, Europos Sąjungos išmokos padeda kompensuoti dalį praradimų, o  Klaipėdos krašto ekonominės blokados istorija moko, jog su tokiais kaimynais reikia prekiauti atsargiai. Nežinia, ką jie dar sugalvos.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close