captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvos atominis referendumas – Vakarams įdomiausias

Jau trečiadienį nuskambėjusioje užsienio spaudos apžvalgoje pažymėjome, jog retai kada parlamento rinkimai Lietuvoje sulaukė tiek dėmesio Vakarų žiniasklaidoje kaip šįkart. Gal viena to priežastis – referendumas dėl atominės elektrinės. Jo rezultatais vieni Vakaruose džiaugėsi, kiti  – ne.  
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Jau trečiadienį nuskambėjusioje užsienio spaudos apžvalgoje pažymėjome, jog retai kada parlamento rinkimai Lietuvoje sulaukė tiek dėmesio Vakarų žiniasklaidoje kaip šįkart. Gal viena to priežastis – referendumas dėl atominės elektrinės. Jo rezultatais vieni Vakaruose džiaugėsi, kiti  – ne.  

 
Dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ Varšuvoje reziduojantis politinis korespondentas Lenkijoje ir Ukrainoje Konradas Schulleris spalio 16 d. straipsnyje rašė, jog „tai, kad lietuviai atmetė atominę jėgainę, dar nepaverčia jų ekologijos aktyvistais. Visagino projektui dauguma balsavusiųjų nepritarė tik dėl to, kad piliečiams jis atrodė per didelis ir per brangus. 
Lietuviai to nenori. Sekmadienio referendume 63 procentai balsavusiųjų išeinančiajai konservatorių Vyriausybei iš rankų išmušė planus naujai atominei elektrinei.  „Ne“ Visagino elektrinei yra Europos rytuose kažkas naujo.   
 
Iki šiol politiškai reikšmingo pasipriešinimo civiliniam atominės jėgos panaudojimui pasitaikė beveik išimtinai tik „senosios Europos“ šalyse. Dabar, antraisiais metais po Fukušimos, pirmą kartą prie to prisideda ir valstybė iš buvusios sovietinės imperijos. 
 
Ar tai reiškia, jog Rytuose keičiasi laikai? Na, neskubėkime. Visagino projekto nesėkmė – tai dar ne ženklas, kad į pergalės žygį traukia tas žaliųjų idėjų pasaulis, kuris Vakaruose jau nuo pirmosios gerovės valstybės kartos aštuntąjį dešimtmetį tapo politinio gyvenimo gyvenimo dalimi.  
 
Ne, maža, krizės ir emigracijos kamuojama Lietuva pernakt netapo ekologijos forpostu. Diskusijos dėl branduolinės energijos sukosi ne apie abstraktų spinduliavimo pavojų, galutines saugyklas ar „didžiausias prognozuotinas avarijas“, o apie tokius konkrečius dalykus kaip kainos, našumas ir energetinė nepriklausomybė.  
 
Visagino elektrinė žlugo ne todėl, kad tai turėjo būti atominė jėgainė, o todėl, kad piliečiai projektą laikė per dideliu ir brangiu. Algirdas Butkevičius, vadovaujantis opoziciniams socialdemokratams, kurie po taip pat sekmadienį vykusių parlamento rinkimų turi gerą perspektyvą patekti į vyriausbę, pasisakė tiesiai šviesiai: „mes ne prieš branduolinę energiją, mes prieš šitą projektą“. 
 
Taigi Rytuose – nieko naujo, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Kraštai į rytus nuo Oderio toli nuo tų nuotaikų, kurios Vokietiją atvedė prie iššėjimo iš atominės energijos. Nei Černobylis, nei Fukušima neįstengė rytinėje Europoje sukelti ryškesnio sąjūdžio prieš branduolinę energiją. 
 
Didžiausioje šalyje tarp Vokietijos ir Rusijos, Ukrainoje, parlamentas dabar be jokio susijaudinimo rengia dirvą dviejų naujų reaktorių Chmelnyckyje statybai. Lenkijoje 2023-iaisiais bus į darbą paleista pirmoji atominė jėgainė. Ir čia priešinimosi tam – beveik nė kvapo. 
 
Europos rytuose žaliųjų partijų labai mažai. Nuomonių rinkoje nėra jokių debatų dėl klimato kaitos. O kai Lenkijos vyriausybė eilinį kartą savo veto blokuos Europos pastangas riboti anglies dvideginio išmetimą, jai bus plojama kaip vietinės angliakasybos gelbėtojai. Varšuvos dienraščiai platina žinią, jog Vokietijos kova už kylančiose pasaulio jūrose skęstančias salas tėra tik nuožmi kampanija Vokietijoje gaminamiems vėjo generatoriams propaguoti. 
 
Bet ir tie, kurie šiame regione nelinksta prie sąmokslo teorijų, vakariečių susirūpinimą dėl pasaulio klimato 2050-ais metais laiko prabangos problema. „Vokietija turtinga“ – tokiu trumpu konstatavimu iš posto besitraukiantis Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius neseniai numojo ranka į Vokietijos pasitraukimą iš atominės energijos. Jo akimis, tai žaidimas išlepintų gerovės vaikų, norinčių išgelbėti būsimas varlių kartas, nes jie patys nepažįsta gyvenimo čia ir dabar sunkumo.
 
„Čia ir dabar“, o ne „planetos ateitis“ – štai raktas į visiškai skirtingą Vakarų ir Rytų Europos visuomenių laikyseną aplinkos apsaugos klausimais. Buvusiojo Rytų bloko šalys turi problemų su savo dabartimi, o tos problemos toli pralenkia Vokietijos, Prancūzijos ar netgi Graikijos nepatogumus. 
 
Šios šalys greitai plėtojasi, tačiau jos dar neatsikratė to vargo, iš kurio atėjo. Vidutinis lenko atlyginimas pernai tesiekė 65 procentus Europos Sąjungos vidurkio, o vidutinis vokiečio atlyginimas tą vidurkį net 120 procentų viršijo. Taigi Rytų europiečiams labiau už bet ką kita rūpi pasivyti vakariečius čia ir dabar.
 
Tolimos salos ir ateities poliarinis ledas – anapus jų horizonto“, – rašė Konradas Schulleris dienraštyje „Frankfurter Allgemeine“. 
 
Kitame savo straipsnyje tas pats to paties dienraščio korespondentas pakartojo, jog „Seimo rinkimų laimėtojai kairiųjų stovykloje pirmadienį leido suprasti, kad jie referendumo nuosprendį laiko ne principiniu nusisukimu nuo atominės energijos, bet tik atsisakymu priimti konkrečiai  A. Kubiliaus pasiūlytą 1358 megavatų japonišką reaktorių, kuris vieną dieną turėtų Lietuvą bei kaimynines Estiją ir Latviją padaryti nepriklausomas nuo rusiškos elektros energijos tiekimo. [...]
 
Rinkimus laimėjęs V. Uspaskichas po rinkimų sakė, kad jis remia atominę energetiką, tik nori ekonomiškai patrauklaus projekto. Reikia naujai viską apskaičiuoti ir „po kelerių metų“ ko gero surengti naują referendumą“. 
Kitas dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ bendradarbis, Jasperis von Altenbockumas, rašė, jog „referendumo Lietuvoje rezultatai daugelį branduolinės energijos priešininkų Vokietijoje ves prie išvados, kad ir rytų Europa dabar nusisuka nuo atominės energetikos. Tačiau referendumas lietė ne pamatinius klausimus, o tik ne kitur, bet būtent iš Japonijos atvežamo reaktoriaus pobūdį ir apimtį.  
 
O vis tiek prieš atominės elektrinės statybą pasisakiusi didelė lietuvių dauguma turėtų stiprinti Vokietijos išstojimo iš atominės energetikos pradininkus jų užmojyje Vokietiją padaryti pavyzdžiu visai Europai“, – rašo J. Altenbockumas ir paskui toliau nagrinėja energetikos politikos detales.  
 
Jo nuomone, „Vokietijos nusisukimas nuo branduolinės energijos – ar kaip žalioji ideologija, ar kaip pragmatiškas projektas – savo misiją bus atlikęs tik tada, kai kuo daugiau (Europos) šalių atsisakys šios demonizuojamos technologijos“. 
 
Apie Seimo rinkimus ir referendumą rašė ir kito dienraščio, „Frankfurter Rundschau“, žurnalistas Hannesas Gamillschegas, kaip ir J. Altenbockumas, nuo pat 1990-ųjų metų sekęs Lietuvos bei kitų Baltijos šalių poslinkius. 
 
Apžvalga skaityta per LRT Radiją.
 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close