captcha

Jūsų klausimas priimtas

Laikrodžio dūžių aidai – M. K. Čiurlionio muzikoje

Kokie bebūtų ekonominio sunkmečio suvaržymai ir nepritekliai ar politikos skersvėjai, penas žmogaus sielai būtinas... Tai kultūra, turinti daugybę įvairių dėmenų, atitinkančių tokius skirtingus žmonių poreikius. Ir todėl labai malonu išgirsti geras naujienas iš Lietuvos kultūros institucijų. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Kokie bebūtų ekonominio sunkmečio suvaržymai ir nepritekliai ar politikos skersvėjai, penas žmogaus sielai būtinas... Tai kultūra, turinti daugybę įvairių dėmenų, atitinkančių tokius skirtingus žmonių poreikius. Ir todėl labai malonu išgirsti geras naujienas iš Lietuvos kultūros institucijų.

Praėjusį šeštadienį nudžiugino įvykis Plungėje – viešoji biblioteka įsikėlė į ką tik užbaigtas restauruoti patalpas. Gal vienintelė Lietuvoje įsikūrusi tokiame įdomiame pastate, esančiame senajame Oginskių  parke. Šis puikus gamtos kampelis – tai ne tik parkų meno šedevras; daug kuo ši vieta siejasi su mūsų istorija. Prisiminkime čia praleistus tautos genijaus M. K. Čiurlionio metus, čekų kompozitoriaus J. Mašeko veiklą, pirmąsias Lietuvoje žemės ūkio parodas bei agronomijos mokyklą ir daug kitų reikšmingų dalykų bei įvykių...

Pasukime iš centrinių alėjų į parko pakraštį. Tarp medžių lajos suraudonuoja „laikrodinės“ pastato sienos. Tarp aukštųjų liepų ir uosių grakščiai stiebiasi jo bokštelis. Kitados čia gyveno žmonės, prižiūrėjusieji parką – „agradnykai“. Todėl greta šliejasi ir oranžerija šiltųjų kraštų augalams. Raudonasis triaukštis su bokšteliu yra beveik tiksli, tiesa, labai sumažinta italų miesto Florencijos prašmatnių renesansinių Vecchio rūmų, statytų dar 1298 metais, kopija. Ir bokštelis skirtas tam pačiam tikslui: jame buvo įrengtas laikrodis, varpo dūžiais skelbiantis valandas bei jų ketvirčius. Todėl pastatas  pramintas „dziegorine“.

Varpų garsai lydėdavo vaikščiojančiuosius parko alėjomis ir takeliais. O jų aidus kartu su veržliojo Babrungo šniokštimu, šimtamečio Perkūno ąžuolo šlamesiu tikriausiai girdime ir M. K. Čiurlionio muzikoje. Kiek genialiojo menininko vaikščiota parko takeliais, kiek čia regėta jaunystės vizijų... Nuo 1889-ųjų trejetą metų būsimasis kompozitorius mokėsi Plungės muzikos mokykloje ir grojo Mykolo Oginskio orkestre. Iš čia M. K. Čiurlionis išvažiavo studijuoti į Varšuvą. O 1909 metais, po vedybų su Sofija, Plungėje prabėgo laimingiausios jo gyvenimo dienos...

Malonu ir ramu sielai, vaikščiojant vaizdingojo Babrungo slėnio alėjomis, o ypač rudenį. Ir lengvai patiki legendomis apie kažkada čia buvusį pagonišką alką – šventąjį ąžuolų mišką.

Įdomu, o kada statyta „dziegorinė“ ir kodėl šio statinio kilmė florentietiška? Pagrindiniai Oginskių rūmai yra pseudorenesansiniai, iškilę 1879 mwtais. Dvaro savininkai Oginskiai žiemas dažnai praleisdavo Florencijoje, sužavėti Italijos gamtos, meno paminklų. Gal iš čia kilo noras turėti saulėtojo krašto įvaizdžių ir savo parke. Beje, Florencijoje palaidotas plungiškio pono senelis įžymusis kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis. Jo paminklas yra Šv. Kryžiaus (Santa Crose) bazilikoje, kurią projektavo pats Vecchio rūmų architektas Arnolfo di Cambio.

Yra ir kita datavimo versija. Senesni Plungės gyventojai teigia, kad „dziegorinės“ sienoje buvo įrėžta 1846 metų data. Taigi išeitų, kad laikrodis įrengtas dar tada, kai Plungės dvare šeimininkavo Nikolajus Zubovas. Jo žmona italė Aleksandra de Modena mirė jauna. Gal našlys pastatydino šią Florencijos rūmų kopiją žmonos atminimui? 

Ilgam buvo sustojusi plakti geležinė „dziegorinės“ širdis, kiaurai išrūdijo ciferblatai. Tačiau iki mūsų dienų laimingai išliko neišdraskytas mechanizmas. Prie jo iš pastato pastogės veda statūs siauri laipteliai. Mechanizmas užima beveik visą lieknojo bokštelio plotį, nes kaltinio rėmo aukštis yra 92 cm, o plotis – 110 cm. Tai rankų darbo gaminys, neabejotina, kad gero meistro. Pats mechanizmas sudarytas iš trijų dalių: eigos, valandų ir jų ketvirčių skambinimo. Kiekviena dalis turi savo atskirą veleną, ant kurio suktuvu būdavo suvyniojami akmeninių svarsčių lynai. Tokia konstrukcija, taip pat tai, kad laikrodis teturi vieną „ranką“ – rodyklę, rodo jo senoviškumą.

Kiekvienas laikrodžio ratukas nukaltas iš geležies, užmautas ant plieninės ašies, o įvorės rėme – bronzinės. Savičiausias plungiškio laikrodžio požymis – tai retai kitur aptinkamos konstrukcijos svarbiausias mazgas – eigos ratukas su inkaru. Šis ratukas vietoje krumplių turi strypelius, kurie kimba už svyruojančio kartu su švytuokle inkaro smailumų. O inkaro pečiai taip suglausti, kad tampa tarsi kokiomis replutėmis. Tai garsaus prancūzų meistro Lui Amanto 1741 metų išradimas. Tokia konstrukcija vartojama dažniausiai bokštiniuose laikrodžiuose, nes gali atlaikyti sunkius svarsčius. Tačiau plačiau šis išradimas nepaplito, laikrodininkystės praktikoje vartotas neilgai, nes jį reikėdavo labai tiksliai pagaminti, o ir suderinti nebuvo lengva. Lietuvoje iš bokštinių tik Plungės ir Varnių katedros laikrodžiai tėra tokie. Deja, laikrodžio meistras kol kas lieka nežinomas.

Šiemet užbaigta „dziegorinės“ restauracija, pastatas ir prisišliejusi oranžerija atgimė naujam gyvenimui – Plungės kultūrai.  Laikrodžio remontas buvo patikėta auksinių rankų meistrui vilniškiui Tadui Kvakšiui. Šis laikrodis yra retas ir svarbus Lietuvos technikos istorijos paminklas, atspindintys tuometinį amatų lygmenį bei technologinių naujovių adaptaciją mūsų krašte. Teprimena jo dūžių garsai garbingą Plungės istorinę praeitį! Poeto Rainerio Maria Rilke žodžiais:

„Ir štai valanda jau paliečia mane

Skardžiuoju metalo dūžiu.

Ir virpčioja mintys, ir skleidžias, jaučiu,

Iš rankų spalvota diena“. 

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...