captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kodėl Baltijos valstybės gintinos be sąlygų

„Islamo valstybė“ yra bjauri problema, su kuria galima susitvarkyti, jei kaimynai, padedami Jungtinių Amerikos Valstijų, nutars taip daryti. O Vladimiro Putino fašistinis atgimimas yra krizė, išbandanti Vakarų pajėgumą imtis veiksmų.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Islamo valstybė“ yra bjauri problema, su kuria galima susitvarkyti, jei kaimynai, padedami Jungtinių Amerikos Valstijų, nutars taip daryti. O Vladimiro Putino fašistinis atgimimas yra krizė, išbandanti Vakarų pajėgumą imtis veiksmų.

Taip savo straipsnį, pavadintą „Vladimiro Putino hitleriškas mentalitetas“ su paantrašte „Rusijos prezidento fašistinis atgimimas rytų Europoje kelia unikalią grėsmę Vakarams“, pradeda vienas žymiausių amerikiečių konservatyviosios pakraipos komentatorių, žurnalistas George`as F. Willas.

Šį straipsnį išspausdino dienraštis „Washington Post“ ir persispausdino nuosaikiosiosios dešinės svetainė „National Review“. Atkreipiame į dėmesį ypač dėl to, kaip jame prabylama apie Baltijos valstybes.

Savo straipsnyje G. F. Willas toliau rašo, kad „serijinės amputacijos, kurias V. Putinas vykdo Ukrainos kūne, pradėjęs nuo Krymo, sėkmingai tęsis toliau bent jau iki tol, kol jis pasieks sotumo jausmą Ukrainoje. Tačiau tada prasidės tikroji grėsmė“.

Įsivaizduokim, kad Ukraina yra tik uvertiūra į tai, ką V. Putinas savo sovietinėje atmintyje išsaugojo kaip didžiausią troškimą – NATO pabaisos sunaikinimą. Kokia tada būtų jo Gleiwitzo provokacijos prieš 75-erius metus versija?

Priminsime, jog 1939 m. rugpjūčio 31-ąją, nacių esesininkai, apsimetantys lenkų partizanais, tada Vokietijoje užėmė apie septynis kilometrus nuo sienos su Lenkija esančią radijo stotį. Dabar Gleiwitzas vadinasi Glivicė ir yra Lenkijoje. Ir paskelbė, jog Lenkijos kariuomenė veržiasi į Vokietiją tam, kad „įgyvendintume savo teisėtus reikalavimus dėl žemės“.

Tada esesininkai nušovė vokietį kalinį, aprengtą pavogta lenkų uniforma, ir tuo davė pretekstą Hitleriui kitą dieną Lenkijai paskelbti karą.

V. Putinas jau atsisakė mažesniųjų skrupulų šio, kaip NATO jį vadina, „hibridinio“ karo atžvilgiu teikti pusiau slaptą paramą prorusiškiems separatistams ir akiplėšiškai infiltruoti rusų karius nepaženklintomis uniformomis.

Rusija jau surengė į Ukrainą invaziją, nors Baracko Obamos vyriausybei patinka semantinė anestezija – vadinti tai „įsibrovimu“. Tačiau V. Putinas nė nemano, kad jis bus, kaip Amerikos prezidento Richardo Nixono „įsibrovimas“ į Kambodžą 1970 m., tik laikinas.

Taigi įsivaizduokime, kad V. Putinas, pakartodamas savo sėkmę Ukrainoje, sukursto neramumus tarp rusiškai kalbančių mažumų Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje. Tada, vėl panaudodamas Hitlerio žodžius, jog „negalime likti nieko nedarantys, pasyvūs“, V. Putinas surengia invaziją į vieną šių NATO šalių narių. Tada NATO arba griebiasi 5ojo straipsnio – vienos narės užpuolimas reiškia visų narių užpuolimą – arba NATO dingsta iš akių ir Sovietų Sąjunga, NATO buvimo pirmykštė priežastis, sulaukia saldaus atpildo.  

Ir nors niekas labiau nekentė Hitlerio režimo ir jam tarnavusio generolo Erwino Rommelio nei Winstonas Churchillis, jis 1942 m. sausį Jungtinės Karalystės parlamente pripažino Britanijos priešų talentą: „Mes prieš save turime itin drąsų ir sumanų oponentą ir jei galiu taip sakyti karo pragaišties akivaizdoje – labai didelį generolą“.

V. Putinas, o tą Vakarai irgi turėtų pripažinti, yra talentingesnis ir pavojingesnis už Nikitą Chruščiovą arba Leonidą Brežnevą. Jų akibrokštų nemaitino įtūžis. V. Putino esencija tiesiog yra apmaudas.

O tas apmaudas – smilkstanti mikstūra iš pykčio, kad Rusija sumažėjo ir susilpnėjo dėl Tarybų Sąjungos sugriuvimo, prie to dar pridėkime revanšistines ambicijas, susijusias su buvusiomis TSRS teritorijomis ir įtakos sferomis, o kur dar kultūrinė neapykanta atvirų visuomenių pliuralizmui ir etninis šovinizmas, nuogąstaujantis dėl etninio nerusų išvalymo iš tam tikrų V. Putino Rusijos regionų.

Tai – daugiau nei vien tik fašistinė psichika, jos etninis ir rasinis komponentas daro ją tiesiog hitleriška. Užtai V. Putinas „neprognozuojamas“ tik tiems, kas nepažįsta ketvirtojo ano šimtmečio dešimtmečio.

O kai dėl pikto apmaudo ir keršto, atsiminkite, kur Hitleris reikalavo, kad Prancūzija oficialiai kapituliuotų 1940-aisiais, ogi traukinio vagone netoli Kompjeno (Compiègne) miestelio, kur Vokietija pasirašė 1918 metų paliaubas.

Nuo savo emancipacijos Sovietų Sąjungos griūties įkandin, Ukraina buvo niokojama korupcijos, ardančios nacionalinį susiklausymą, kuris jau ir anksčiau buvo silpnokas.

„Jeigu paklaustum eilinio Ukrainos valstiečio, kokios jis tautybės, jis atsakytų: stačiatikis. Jeigu toliau spaustum jį pasakyti, ar jis didžiarusis, lenkas ar ukrainietis, jis tikriausiai pasakytų: aš valstietis. Jeigu neatlyžtum ir jo dar klaustum, kokia kalba jis kalba, jis atsakytų – „vietine“.

Ukraina galbūt etninis troškinys, iš kurio gali kabinti gali V. Putinas su savo didžiuoju šaukštu. Tačiau Baltijos valstybės dėl to, kad priklauso NATO, ir nepaisant savo istorijos ar socialinių santykių, yra lemtingai skirtingos.

O Putino apmaudas, maitinamas jo sėkmės, kuriai ne per daug buvo priešintasi, Ukrainoje, daro jį kur kas pavojingesnį už „Islamo valstybę“, – G. F. Willas cituoja vieną britų diplomatą iš 1918-ųjų metų.

Toji grupė susidaro iš galbūt 20 tūkstančių kovotojų, turinčių artilerijos bei šarvų, bet stokojančių aviacijos. Tai priešokiais užimtų žemių sala priešiškų režimų jūroje – tokių kaip Saudo Arabija, Jordanija, Sirija, Iranas, Irakas bei Irako kurdų regionas, turintis savo paties vyriausybę.

Kartu sudėjus, šios šalys gali į darbą paleisti du milijonus karių, su milžiniškomis oro pajėgomis, ir „Islamo valstybę“ sumalti į miltus, kai tik šie režimai sutelks ryžtą taip padaryti.

„Jungtinių Amerikos Valstijų dalyvavimas čia turėtų būti su sąlyga, kad to regiono galybės pridėtų daugiau nei tik savo malimą liežuviu kovoje su radikaliaisiais islamistais. O Amerikos dalyvavimas ginant Lietuvą, Latviją ir Estiją turi būti be sąlygų“, – baigė savo straipsnį dienraštyje „Washington Post“ ir svetainėje „New Republic“ Pulitzerio premiją laimėjęs žurnalistas.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...