captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Rinkimų ir referendumo rezultatai: liaudis neklauso prezidentės (komentaras)

Seimo rinkimų rezultatais gali pagrįstai džiaugtis visos 5 procentų barjerą perkopusios politinės partijos. Darbo partija gali girtis užėmusi pirmą vietą daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Socialdemokratų partija (LSDP) turi pagrindo džiaugtis pasididinusi savo rinkėjų skaičių maždaug šimtu tūkstančių, palyginti su 2008 m. Seimo rinkimais.  
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Seimo rinkimų rezultatais gali pagrįstai džiaugtis visos 5 procentų barjerą perkopusios politinės partijos. Darbo partija gali girtis užėmusi pirmą vietą daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Socialdemokratų partija (LSDP) turi pagrindo džiaugtis pasididinusi savo rinkėjų skaičių maždaug šimtu tūkstančių, palyginti su 2008 m. Seimo rinkimais.

Maža to, socdemai dar gali iškopti į pirmą vietą pagal mandatų skaičių, kai paaiškės rezultatai vienmandatėse rinkimų apygardose po antrojo balsavimo rato.

Valdančioji Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, nepaisant nepalankaus visuomenės požiūrio į premjerą Andrių Kubilių, gavo daugiau balsų nei per pernykščius savivaldos rinkimus. Tai yra išties geras rezultatas turint omenyje, kad A. Kubiliaus vyriausybė, kitaip nei visos jos pirmtakės, valdė visą kadenciją ir turėjo prisiimti sunkiausią atsakomybės naštą.

Maža to, konservatoriai užėmė trečią vietą daugiamandatėje rinkimų apygardoje su palyginti nedideliu atotrūkiu nuo antrąją vietą iškovojusių socialdemokratų. Tėvynės sąjunga per šiuos rinkimus surinko beveik 200 tūkst. balsų; socdemai po savo valdymo kadencijos 2008 m. gavo tik apie 145 tūkst. balsų, ir jų atotrūkis nuo tais metais triumfavusių konservatorių daugiamandatėje rinkimų apygardoje buvo kur kas didesnis.

Turi kuo pasidžiaugti ir Liberalų sąjūdis, ir „Drąsos kelias“, ir Lenkų rinkimų akcija. LLRA pagaliau įveikė 5 proc. barjerą ir tai – bene geriausia, ko jie galėjo tikėtis. Iš vieno skandalo ir keleto išsipūtusių ego išsirutuliojusi Neringos Venckienės organizacija, savo ruožtu, vien rezultatais daugiamandatėje rinkimų apygardoje veik užsitikrino parlamentinę frakciją. N. Venckienės bendražygių ambicijoms to gal ir maža, bet skųsdamiesi negavę daugiau balsų jie varytų Dievą į medį.

Liberalų sąjūdis įtikinamai parodė, kad net ir būnant nepopuliarioje Vyriausybėje galima užsiauginti politinius raumenis. Kaip liudija rinkimų rezultatai, sąjūdiečiai per ketverius metus net tik įsitvirtino liberaliojoje politinėje dešinėje, bet ir nustūmė į politikos paribius savo pagrindinius varžovus – Artūro Zuoko ir Algio Čapliko liberalaus „brendo“ partijas.

Tarp patekusių į Seimą politinių jėgų nebent Rolando Pakso „tvarkiečiai“ turi pagrindo jaustis rinkėjų menkai įvertinti. Tačiau jie gali guostis sėkmingai atlaikę „ant bangos“ buvusios Darbo partijos (DP) ir „Drąsos kelio“ konkurenciją: šios dvi partijos, kovojusios su „Tvarka ir teisingumu“ (TT) dėl panašios pakraipos rinkėjų, galėjo nublokšti „tvarkiečius“ dar arčiau 5 proc. ribos. TT surinko maždaug tiek pat balsų, kaip ir per praėjusių metų savivaldybių tarybų rinkimus, o „Drąsos kelio“ atsiradimo aplinkybėmis tai – veikiau pasiekimas nei praradimas.

Didžiausią nesėkmę per šiuos rinkimus, ko gera, patyrė valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė. Vykstant rinkimų kampanijai ji viešai sukritikavo socialdemokratus ir „darbiečius“ bei paragino rinkėjus gerai pagalvoti, ar verta balsuoti už šias dvi opozicines partijas. Rinkėjai gerai pagalvojo ir apsisprendė visai kitaip, nei leido suprasti norinti valstybės vadovė.

Prieš pat rinkimus D. Grybauskaitė dar aktyviau įsitraukė į partijų kovą, nepagailėdama liaupsių konservatorių ir jų bendražygių Vyriausybei. Sunku įsivaizduoti atviresnę agitaciją – nebent būtų visiškai tiesmukai paraginta balsuoti už TS-LKD, Liberalų sąjūdį ir liberalcentristus.

Galima suprasti D. Grybauskaitės norą atsidėkoti partijoms, kurios ją rėmė per prezidento rinkimus. Tačiau kaip jai seksis bendradarbiauti su būsima valdžia, jei ją formuos prezidentės iškoneveikti „darbiečiai“ ir socialdemokratai? Vėl sakys – „žmonės mane myli, o elitas nemėgsta“? Bet jei žmonės iš tikro taip myli, tai kodėl nepaklausė prezidentės ir nenubalsavo už prezidentinę (atsiranda pagrindo taip vadinti) partiją – Tėvynės sąjungą?

Vis dėlto didžiausia prezidentės D. Grybauskaitės nesėkmė – referendumas dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto, kurį ji nuosekliai remia ir kurį greičiausiai norėtų traktuoti kaip esminį savo kadencijos darbą. O štai rinkėjai ėmė ir tarė „ne“ atominei elektrinei per įvykusį – retas atvejis! – referendumą.

Ir D. Grybauskaitė vėl prišnekėjo dalykų, kurie, kaip ir „žmonės myli, elitas nemėgsta“, kaip ir agitavimas už valdančiąsias partijas rinkimų išvakarėse, atrodo prastai. Užuot pasakiusi, kad gerbia rinkėjų valią (gal iš tikrųjų negerbia?), ji aiškino, kad savo valią pareiškė tik dalis gyventojų, o atominės elektrinės nauda abejoja mažiau nei trečdalis galinčių balsuoti. Kaip suprasti šią ištarmę? Ar referendumo rezultatai – nieko verti, jei nesutampa D. Grybauskaitės norais? Gal ir su vyriausybėmis nebesiskaitykime, jei jas formuoja mažiau nei trečdalį visų rinkėjų balsų tegaunančios politinės partijos?

Gerai, kai valstybės vadovas aistringai gina valstybės interesus. Kur kas blogiau, kai valstybės vadovas nutaria, kad jis (arba ji) ir tik jis (arba ji) tuos interesus puikiai žino bei gali pretenduoti į atstovavimo jiems monopolį. Valstybės interesų suvokimo monopolizavimas – ne ką mažesnė blogybė, nei tos monopolijos, su kuriomis šalies ūkyje taip smarkiai kovoja mūsų valstybės vadovė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Seimo rinkimai 2012

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...