captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijos – sektinas bendradarbiavimo pavyzdys

Ši savaitė prasidėjo linksmu mokyklinio varpelio tilindžiavimu. Palydime jaunąją kartą į mokyklą su gražiausiomis viltimis apie ten įgysimas ne tik žinias bei gebėjimus, bet ir labai naudingas sociume savybes.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Ši savaitė prasidėjo linksmu mokyklinio varpelio tilindžiavimu. Palydime jaunąją kartą į mokyklą su gražiausiomis viltimis apie ten įgysimas ne tik žinias bei gebėjimus, bet ir labai naudingas sociume savybes.

Rugsėjo pirmąją vadiname Mokslo ir žinių diena. Istorine šių svarbių dalykų valstybės gyvenime atmintimi besirūpinantys mokslininkai yra susibūrę į Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendriją. Mokslo istorija – tai tyrinėjimų sritis, kurios rezultatai gali būti panaudoti stiprinant tautinę tapatybę, orientuojant jaunimą į mokslą, prognozuojant mokslo raidos kelius.

Štai jau per pusšimtis metų, kai rengiamos bendros trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – šios srities konferencijos. Jų idėją subrandino garsūs profesoriai: latvių medicinos akademikas Paulas Stradinis (1896–1958) ir mūsų astronomas bei mokslo istorikas akademikas Paulius Slavėnas (1901–1990). 1958-ųjų birželio 6–7 d. Rygoje įvyko pirmoji tokia konferencija. Pradžia buvo kukli: dalyvių – 12, perskaityti 9 pranešimai. Vietinės iniciatyvos Sovietų Sąjungoje apskritai nebuvo skatinamos, nuogąstauta dėl nacionalizmo ar separatizmo pasireiškimų. Tačiau tąkart laimingai pataikyta į „chruščiovinio atšilimo“ laikotarpį, o vėliau įsibėgėjusią tradiciją nutraukti jau buvo nepatogu politiškai. Juolab kad vadinamose Pabaltijo konferencijose dalyvaudavo nemažai mokslininkų ir iš kitų sąjunginių respublikų bei užsienio.

Kiekvienas toks mokslo renginys žymėjo nemažą žingsnį trijų Baltijos šalių mokslo ir technikos istorijos tyrinėjimų baruose. Ir kas itin svarbu, kartu stiprino tautinę savigarbą, regioninę tapatybę, pasipriešinimą komunistų valdžios diegiamam mankurtizmui. Slogioje sovietmečio atmosferoje darbas mokslo istorijos baruose nebuvo laikomas pilnaverčiu, šiai disciplinai vis neatsirasdavo vietos universitetinių studijų programose. Nebuvo įkurta ir mokslo istorijos institucijų, leista veikti tik visuomeninėms struktūroms. Kitaip tariant, šios srities tyrinėjimai – entuziastų laisvalaikiu, atostogų metu. Universitetų ir institutų vadovai netoleravo šios krypties tyrinėjimų, dažnai vertindami tai kaip įtartinas nacionalizmo apraiškas. Ir išties, šiose trijų Baltijos šalių konferencijose prabilta apie europines mokslo ir kultūros ištakas mūsų kraštuose, sovietinio režimo represuotus ar emigravusius mokslininkus, didžiulį Pabaltijo vokiečių indėlį į Rusijos mokslą, diskutuota ir kitomis anuomet valdžiai „nepatogiomis“ temomis.

Konferencijose mintys buvo reiškiamos gana laisvai, bendrauta tikrai neformaliai. O 1988 m. vasarį Latvijos, Estijos ir Lietuvos mokslo istorikai pirmieji pareiškė atsiskirią nuo Sovietų Sąjungos nacionalinio komiteto, 1990 m. spalio 29 dieną Rygoje jau buvo įkurta bendra Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacija (BAHPS), išrinkta jos taryba. Po kelerių metų, 1993-iais, asociacija tapo Tarptautinės mokslo istorijos ir filosofijos sąjungos (IUHPS) nare.

Bendros konferencijos – puikus ir labai sektinas trijų Baltijos šalių bendradarbiavimo pavyzdys. Lietuvos gamtos mokslų ir technikos istorijos tyrinėtojai bei mokslo metodologai ir filosofai aktyviai reiškėsi visose 26-ose konferencijose. Tradiciškai šiuos forumus rengia paeiliui Lietuvos, Latvijos ir Estijos asociacijos, skirdamos juos svarbių mokslo istorijos sukakčių paminėjimams. Tad jau per 50 metų, kai veikla mokslo istorijos baruose gerokai paįvairina ir praturtina mūsų šalių intelektualinį gyvenimą.

Remiantis konferencijose skelbtais tyrinėjimų rezultatais buvo parengti labai reikšmingi leidiniai – kolektyvinės monografijos apie Tartu ir Vilniaus universitetus, Rygos politechnikos institutą. Jubiliejinę 25-ają konferenciją 2012-siais buvo patikėta surengti Lietuvos mokslininkams. Pagrindinė šio forumo tema buvo „Mokslo istorija ir muziejai“, juk tie metai Lietuvoje – Muziejų, pažymintys 200 metų sukaktį nuo pirmojo viešojo Lietuvos muziejaus – Dionizo Poškos Baublių – įkūrimo.

Prieš savaitę įvyko 26-oji konferencija, prie Baltijos šalių konferencijose prisijungus ir Suomijos mokslo istorikams bei filosofams. Tyrinėtojai susirinko Helsinkyje, konferencija buvo skirta aptarti mokslininko profesijos ypatumus, jų istorinei kaitai. Manyčiau, konferencijos pranešimuose įtikinamai parodyta žmonių, savo gyvenimą paskyrusių gamtos ir visuomenės pažinimui, įtaka valstybės raidai. Ypač toji istorinė patirtis yra vertinga mažos  šalies atveju. Atrodytų, mokslas neturi sienų, jis kuriamas visos žmonijos pastangomis, tačiau kiekvienas mokslininkas yra konkrečios šalies atstovas, jos pasididžiavimas ir garbė. Štai ir Helsinkyje buvo labai malonu rasti tautiečio Friedricho Wilhelmo Argelanderio pėdsakus. Šis Klaipėdoje gimęs astronomas 1830 m. įkūrė Helsinkio observatoriją, jo veikla ir moksliniai nuopelnai gražiai pristatyti Mokslo muziejuje.

Taigi asmenybė paveiki lokalinei ir tautinei tapatybei rastis ir stiprėti. Mokslininko įtaka krašto kultūrai ir socialinei raidai gali būti išties labai didelė. Ypač jei jis randa laiko savo idėjų sklaidai visuomenėje, neužsidarydamas „dramblio kaulo bokšte“ – tik prie savo kompiuterio ar laboratorijos stendo. Mokslo istorija žino sektinų pavyzdžių – nuo Alexander Humboldto iki Stepheno Hawkingo. Lietuvoje daug jaunų žmonių pasuko mokslo keliu, skaitydami profesorių Tado Ivanausko ir Pauliaus Slavėno populiariąsias knygas. Mokslo žinių sklaida buvo ir išlieka svarbia švietimo problema, spręstina valstybiniu lygiu.

Komentaras skambėjo per LRT radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close