captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Istorinis Lietuvos šansas

Audringai paminėtas Baltijos kelio 25-metis, Ukrainos nepriklausomybės diena. Beveik užmirštas liko prieš 23 metus įvykęs rugpjūčio pučas Maskvoje. Tada perversmininkai iš Valstybinio nepaprastosios padėties komiteto, vadinto GKČP, bandė perimti valdžią iš Kryme atostogavusio paskutiniojo Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo.
R. Sakalauskaitė, Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.
R. Sakalauskaitė, Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

Audringai paminėtas Baltijos kelio 25-metis, Ukrainos nepriklausomybės diena. Beveik užmirštas liko prieš 23 metus įvykęs rugpjūčio pučas Maskvoje. Tada perversmininkai iš Valstybinio nepaprastosios padėties komiteto, vadinto GKČP, bandė perimti valdžią iš Kryme atostogavusio paskutiniojo Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo.

Prisimenant 1991 metais vykusį nesėkmingą perversmą Kremliuje, kyla klausimas, kodėl taip pasikeitė Rusijos visuomenė? Krymas, kurio kurorte buvo įkaltintas Sovietų Sąjungos vadovas, šiandien tapo vieta, kurioje įkaltintas Rusijos protas.

Prieš 23 metus Rusijoje politinis gyvenimas šurmuliuodavo net virtuvėse, politinė išmintis skleidėsi eilėse prie parduodamų tapetų ir dešrų, politinę brandą demonstravo armijos eiliniai. Kas šiandien nutiko šaliai, kurioje netrūksta nei protingų žmonių, nei žemės turtų? Nejaugi naujosios technologijos ir Goebelso laikų netiesos kartojimas geba atimti sveiką protą? Nejaugi galima viską ir visus nupirkti, pažaboti? Kur dingo intelektualams, atrodytų, į kraują įaugęs poreikis būti nepriklausomiems?

Lietuva, prisiminusi 1991 metais Lietuvos nepriklausomybės siekius parėmusius Rusijos politikus, menininkus, taip pat tuos, kurie per pučą Maskvoje išdrįso pasakyti, kad karalius yra nuogas, galėtų suburti sveiko proto dar turinčius rusus, išdrįsiančius savo tautiečiams pasakyti, kas vyksta pačioje Rusijoje ir pasaulyje.

Lietuva, kurios balso prie Europos Sąjungos stalo beveik negirdėti, turi istorinį šansą. Būdami maži, galėtume pateikti idėją, kuri sudomintų Europos didžiuosius. Kodėl pasaulio žiniasklaidos centre atsidūrė diktatorius Aliaksandras Lukašenka, o ne Lietuva? Vilniuje prie bendro stalo galėtų susėsti kariaujančių šalių, Rusijos ir Ukrainos, vadovai. Ar ne laikas Lietuvai imtis taikdariškos misijos?

Šiandien beveik nė vienas pokalbis ar televizijos, radijo laida neapeina be karo Ukrainoje paminėjimo. Karo nuotaikomis užsikrėtė ir Lietuvos politikai. Premjeras, pasirinkęs šalies vadovės mėgstamą juodojo diržo taktiką, politiniame lauke elgiasi lyg atkaklus, karjeros siekiantis kareivis. Išmintį ir pagarbą, būdingą karvedžiams, premjeras kažkur išbarstė. Gedimino prospekto rūmuose įvykusio pasistumdymo atgarsiai pasiekė ir Lenkiją.

Paskutinėmis vasaros dienomis dažnas Lietuvos pilietis turbūt nesusimąsto, kad Rytų Ukrainoje daugelis neturi pastogės ir duonos. Namai ten griūna kaip mažųjų Baltijos pakrantėje pastatytos smėlio pilys. Gyvename kaip Dievo užantyje, užmiršdami, kad ne visi turi tokią malonę.

Prieš 23 metus Kryme prasidėjo naujųjų laikų istorija. Iš Faroso sugrįžęs M. Gorbačiovas suprato, kad nėra kito kelio – tik vykdyti reformas. Šiandien, stebint okupuotą Krymą ir kraujuojančią Rytų Ukrainą, peršasi mintis, kad atėjo laikas naujam lūžio taškui Rusijos istorijoje, tik reikia padėti šios paslydusios šalies vadovams atgauti protą ir pasirinkti naują, teisingą kursą. Reikia padėti Rusijai išmokti analizuoti kiekvieną reiškinį, nustatyti jo priežastis ir būsimus padarinius. Tai yra ir Rusijos mūšis su savimi, savo egoizmu, įpročiu nusikaltėlius vadinti didvyriais. Pasiruošusių eiti obuoliauti su velniu Lietuvos verslininkų lankstumas šiandien būtų pravartus mūsų politikams.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...