captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Kai Hanibalas prie vartų

Artėjančio rudens pranašas jau seniai yra ne tiek atvėsęs oras, net ne artėjanti rugsėjo pirmoji, kuri, mažėjant šalyje vaikų apskritai greit taps anachronizmu, kiek skambūs televizijų naujo sezono pristatymai.
R. Valatka, V. Radžiūno (LRT) nuotr.
R. Valatka, V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Artėjančio rudens pranašas jau seniai yra ne tiek atvėsęs oras, net ne artėjanti rugsėjo pirmoji, kuri, mažėjant šalyje vaikų apskritai greit taps anachronizmu, kiek skambūs televizijų naujo sezono pristatymai.

Nepaisant to, kad televizijų darbas neprimena nei sėjos, nei šienapjūtės, nei derliaus nuėmimo ar žiemos sezono, kai ūkininkas ilsisi, nes jos transliuoja dieną naktį ir neišsijungia net tada, kai nebeturi ko mums parodyti, naujo televizijos sezono šventė seniai neberėžia mūsų ausų.

Priešingai, mūsų pačių liežuviai lengvai pasigavo „sezono“ terminą ir švilpauja jį ten, kur reikia, o dar dažniau, kur nereikia.

Štai ir šiandien, kai Prezidentė susitiko pietų su ministrais, Lietuvą apskriejo žinia, kad valstybės vadovė aptars su Vyriausybės nariais naujo politinio sezono problemas.

Taigi turėtume pripažinti, kad televizijų rinkodaros triukai ir leksika jau yra užvaldžiusi visą Lietuvos politiką. Tai taip pat nestebina, net ir intelektualai jau yra susitaikę su mintimi, kad visa politika su retomis išimtimis yra ne kas kita kaip televizinis popsas.

Kol gyvenimas teka ramia vaga, kol ekonomikos neištinka krizė, mums atrodo, kad dėl to nebūtina sukti galvos. Bendrasis vidaus produktas daugmaž auga, algos daugmaž nemažėja, net ir pensijas žada atstatyti į prieškrizinį lygį. Iš esmės taip – nepaisant visų ekonomikos transformacijos sunkumų – Lietuva pragyveno didžiąją atgautos nepriklausomybės laiko dalį. Bet šis geras laikas jau praėjo – kad ir kaip mums būtų sunku tai pripažinti.

Todėl jei jau kalbame televizijos terminais, tai, kas dabar laukia Lietuvos, yra ne naujas politinis sezonas, o visai kita politinė era, kuri, savaime suprantama, prasidės ne po Prezidentės pietų su ministrais ir ne rugsėjo 10-ąją, kai į rudens sesiją susirinks Seimas. Ši era prasidėjo tuo metu, kai V. Putino Rusija okupavo Krymą ir pradėjo karą Ukrainos Rytuose.

Naujoji politinė era, kurios daug kas Lietuvoje vis dar nenori pripažinti kaip jau įvykusio fakto, kelia Lietuvai ne mažesnę, o gal net ir didesnę grėsmę, žinant mūsų demografijos skaičius, nei kažkada kėlė artėjantis Antrasis pasaulinis karas, kurio gaisruose Lietuva kaip valstybė buvo ilgam sudeginta.

Todėl televizinės rinkodaros lengvabūdiškumas, kalbant apie naująją erą, turėtų kelti bent jau šiokį tokį susirūpinimą.

Šis susirūpinimas turėtų virsti duriančiu nerimu, nes pranešta, kad greta šalies gynybos stiprinimo klausimų, apie kuriuos, nepaisant Rusijos agresijos Ukrainoje, Lietuvos valdžia vis dar kalba būsimuoju laiku, o jau reikėjo priimti sprendimą dėl kariuomenės padidinimo bent du kartus, bus kalbama ir apie socialinės atskirties mažinimą, ir net apie likimą koalicijos, kurią drasko vyriški nesutarimai dėl kažkokios kaimo gražuolės, pavarde Cytacka.

Vaizdžiai kalbant, kai Hanibalas stovi prie vartų, derėtų kalbėti tik apie automatinių šautuvų ir kareivių bei haubicų skaičių, priešlėktuvinę gynybą bei santykių su sąjungininke Lenkija gerinimą.

Todėl visos kalbos apie ponią Cytacką ar kitą politinę Renatą, kad ir kokia ji būtų graži ar svarbi kokio politinio pono gyvenime, yra tiesiog nešvankios. Juolab, kad prie valstybės vartų stovi ne civilizuotas ir išsilavinęs karys, koks buvo Hanibalas, o ribotas ir čingischaniškai aikštingas Eurazijos tipas su slaptosios policijos šunelio mentalitetu ir branduolinio ginklo mygtukais portfelyje.

Atleiskite, bet tokiu atveju pusę metų virti kokios cytackos sulčių puodelyje yra tas pats, kaip 1940-ųjų birželio 15-osios išvakarėse džiūgauti, kad Sovietų armijos intervencija nuvers prezidentą Antaną Smetoną, kaip tai darė iškiliausi krikščionių demokratų veikėjai. Dalį iš kurių, kaip žinome iš istorijos, sovietų NKVD iškart pasmerkė lageriams ar net myriop.

Televizinis operetiškumas politikoje nebuvo simpatiškas ir anksčiau, bet jį bent jau galima buvo pakęsti. Kai Europos scenoje pamišėlis stato karo dramą, televiziniai kvykščiojimai tampa stačiai nepadorūs. Kiek laiko prireiks tai suprasti?

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...