captcha

Jūsų klausimas priimtas

Audrius Matonis: karas dabar vyksta ne tik dėl Ukrainos laisvės, bet ir visos Europos saugumo

Pirmiausia noriu pareikšti savo asmeninį solidarumą su Ukraina,  kovojančia už teisę į nepriklausomą nuo kaimyno malonės valstybingumą. Aš visiškai sutinku su Ukrainos parlamento vadovo Oleksandro Turčinovo pozicija, kad karas dabar vyksta ne tik dėl Ukrainos laisvės, bet ir visos Europos saugumo. Ir, žinoma, pirmiausiai – saugumo tų, kurie yra artimoje kaimynystėje su dabartiniu agresoriumi prieš Ukrainą, ir palyginti neseniai išsivadavo iš pusę šimtmečio trukusios jo okupacijos, kaip buvo trijų Baltijos valstybių atžvilgiu, ar tik sąlyginio suverenumo būklės, kuriai buvo pasmerktos daugelis kitų Rytų ir Vidurio Europos tautų, priverstų atlikti Maskvos marionečių vaidmenį.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Pirmiausia noriu pareikšti savo asmeninį solidarumą su Ukraina, kovojančia už teisę į nepriklausomą nuo kaimyno malonės valstybingumą. Aš visiškai sutinku su Ukrainos parlamento vadovo Oleksandro Turčinovo pozicija, kad karas dabar vyksta ne tik dėl Ukrainos laisvės, bet ir visos Europos saugumo. Ir, žinoma, pirmiausiai – saugumo tų, kurie yra artimoje kaimynystėje su dabartiniu agresoriumi prieš Ukrainą, ir palyginti neseniai išsivadavo iš pusę šimtmečio trukusios jo okupacijos, kaip buvo trijų Baltijos valstybių atžvilgiu, ar tik sąlyginio suverenumo būklės, kuriai buvo pasmerktos daugelis kitų Rytų ir Vidurio Europos tautų, priverstų atlikti Maskvos marionečių vaidmenį.

Todėl mes taip gerai, kaip niekas kitas, suprantame, kas dabar vyksta Ukrainoje, ir ko siekia jos žmonės. Lygiai taip pat gerai, kaip niekas kitas, mes suvokiame, kad jei Kremlius nebus sustabdytas dabar Ukrainoje, kitu jo agresijos taikiniu galime tapti mes – Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir/arba kažkas kitas.

Gera žinia Ukrainai ir mums yra tai, kad Ukraina nėra palikta viena. Manau, kad NATO ir ES parama Ukrainai galėtų būti labiau apčiuopiama. Vis dėlto, niekam nekyla abejonių, kas pastarojo konflikto atveju yra agresorius, ir kas yra auka. Sankcijos, įvestos Putino Rusijai nėra tas pat, kaip tiesioginė karinė pagalba Ukrainai, tačiau tikrai kur kas skausmingiau ir paveikiau dabartiniam Maskvos režimui, nei jis pats mėgina tai vaizduoti. Ukrainos pajėgos lėtai, bet užtikrintai veržia žiedą aplink Donecke įsitvirtinusius teroristus, ir, jei Kremliuje nebus priimtas dar vienas beprotiškas sprendimas atvirai ar slapta, įvesti dideles karines pajėgas į suverenią Ukrainą, yra  pagrįstų vilčių, kad atsigaunanti ir motyvuota Ukrainos kariuomenė išvalys rytines teritorijas nuo civilius terorizuojančių banditų. Krymo aneksija parodė, kad Maskva be ypatingų skrupulų gali daryti žingsnius, šiurkščiausiai pažeidžiančius pamatinius tarptautinės teisės principus. Todėl pirmaeilis demokratinio pasaulio uždavinys yra sustabdyti prezidentą Putiną nuo kitų, ne mažiau, o gal – net ir labiau neteisėtų ir beprotiškų žingsnių.

Pradėjau nuo geros žinios, nes būtų beprotybė manyti, kad brutalia karine galia, ekonominiu spaudimu ir klaikia propaganda įmanoma palaužti tautą. Ypač – tokią didelę ir didingą, kaip ukrainiečiai, suvokusią savo identitetą ir susitelkusią jo gynybai. Galima smurtu slopinti tą siekį, galima priversti tautą kentėti dėl to siekio, kaip dabar kenčia Ukraina, tačiau neįmanoma to siekio amžiams palaidoti, ypač dabar, kai Ukraina kasdien laidoja savo nepriklausomybės gynėjus. Jau sumokėjusi kraujo kainą už savo laisvę, Ukraina, kaip regis, tik stiprina savo pasiryžimą eiti iki galo. Kaip moteris negali būti „truputį nėščia“, taip valstybė ir jos tauta negali būti „truputį laisva“. Mano šalies ir kitų mūsų likimo brolių ir sesių patirtis rodo, kad laisvės užkratas yra perdėm stiprus, jos skonį pajutusių žmonių nesustabdys nei tankų vikšrai, nei GRAD ar BUK raketinės sistemos.

Kita žinia yra tai, kad nutilusi artilerija  ir savos teritorijos fizinė bei juridinė kontrolė anaiptol nereiškia karo, plačiąja šio žodžio prasme, pabaigos. Ypač turint tokį kaimyną, kaip dabartinė Rusija. Deja, kaip sako patys rusai, „pokoj nam tolko snitsa“ (ramybė mums tiktai sapnuojas). Mano šalis, taip pat ir jos kaimynės Latvija ir Estija, kurios šiandien mini Baltijos kelio, tapusio taikios, dainuojančios revoliucijos prieš sovietų imperiją 25-metį, kitais metais skaičiuos ketvirtį amžiaus atkurtos nepriklausomybės. Daugiau nei 20 metų čia nėra priešiškos okupacinės kariuomenės, ir daugiau nei 20 metų į mus nešaudė priešų ginklai. Tačiau man sunku prisiminti bent metus, kai į Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes Maskva nelaidė priešiškos dezinformacijos ir propagandos salvių.

Vis dėlto bene dešimties metų senumo pono Žirinovskio „juokeliai“ , raginant laidoti radioaktyvias atliekas Kaliningrado srityje pasienyje su Lietuva ir, pastačius didelius ventiliatorius, „pūsti radiaciją“ į Lietuvą, atrodo išties nekaltas pokštas, palyginti su raginimais bombarduoti Lenkiją ir Baltijos šalis bei nušluoti jas nuo žemės paviršiaus. Nekaltas pokštas, palyginti su Maskvos informacinėmis atakomis, kurias patiria Baltijos valstybės, Lenkija ir kitos šalys, tvirtai parėmusios Ukrainą ir pasmerkusios Rusijos agresiją. Nekaltas pokštas, palyginti su tomis propagandinėmis ir dezinformacijos atakomis, kurias dabar patiria  Ukraina.

Demokratinės opozicijos Rusijoje atstovas Borisas Nemcovas, čia, Vilniuje, prieš keletą mėnesių labai taikliai pastebėjo, kad tai, kas vyksta pačios Rusijos ir Rusijos aprėpiamoje informacinėje erdvėje, klaidinga vadinti informaciniu karu. Pasak Nemcovo, kur kas tiksliau tai vadinti informaciniu teroru – brutaliu sveiko proto prievartavimu be jokių karybos taisyklių.

Negaliu nepagirti Ukrainos veiksmų informaciniuose frontuose. Didžiosios naujienų agentūros, globaliai transliuojantys Vakarų televizijų informaciniai kanalai dažnai ir dažniau nei rusiškus cituoja Ukrainos šaltinius. Ukrainos valdžia ir visuomenės grupės itin aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose ir ukrainietiškuose portaluose, ne tik ukrainiečių, bet ir rusų kalbomis. Ukrainos televizijų kanalai profesionaliai ir operatyviai rengia žinias, ir vėl – ne tik ukrainiečių, bet ir rusų kalbomis.

Aš pats, kaip stebėtojas, mačiau, kaip Ukrainos piliečiai balsavo savo šalies prezidento rinkimuose, ir mačiau, kaip juos rodė ir komentavo Rusijos televizijos. Todėl ir dėl to man daugiau nei suprantama, kodėl Ukrainos retransliuotojai savo kabelinius tinklus apvalė nuo Rusijos propagandos ir dezinformacijos srautų. Viešbutyje Kijeve, kuriame gyvenau, nerodė nė vieno vadinamojo „informacinio“, o iš tiesų – dezinformacinio Rusijos kanalo. Šnekėjau su Kijeve su vairuotoju dirbančiu rusakalbiu, klausiau jo, ar nepasigenda rusiškų kanalų. Jo atsakymas buvo vienareikšmis: man visiškai užtenka ukrainietiškų kanalų, transliuojančių rusų kalba.

Deja, tenka pripažinti, kad Rusija turi ne tik karinį pranašumą prieš Ukrainą, Baltijos valstybes, Lenkiją, bet ir nepalyginamai didesnius finansinius, žmogiškuosius ir techninius resursus vesti informacinius karus. Ne mažiau svarbi yra ta aplinkybė, kad Rusijos propagandos ir dezinformacijos mašinos nebevaržo jokios normos ir standartai, kurių privalo laikytis demokratinių valstybių žurnalistai, transliuotojai ir leidėjai.

Rusijos užkurta visu pajėgumu propagandinė mašina, kuri kartais pelnytai lyginama su Gebelso propaganda, leidžia sau viską, kas yra nepriimtina Vakarų demokratijoms: kursto šovinistines nuotaikas, tautinę neapykantą, šiurkščiai manipuliuoja faktais ir juos iškraipo, neįsileidžia priešingos nuomonės ir tiesiog įžūliai meluoja. Nenorinčios to daryti žiniasklaidos priemonės tiesiog blokuojamos. Drįstančioms pareikšti kitokią nuomonę iškilesnėms visuomenės personalijoms organizuojamos persekiojimo kampanijos, privertusios ieškoti prieglobsčio svetur jau ne vieną sveiko nuovokos nepraradusį, neapnuodytos sąžinės kitamintį. Rezultatą matome: per 80 proc. Rusijos gyventojų, jei tikime skelbiamais apklausų duomenimis (o kitų ir nėra), remia prezidentą Putiną ir jo veiksmus suverenios Ukrainos atžvilgiu.

Dar didesnė bėda yra tai, kad Rusijos propagandos čiuptuvai siekia ir pasiekia ne tik Rusijos žmonių protus ir emocijas. Tuzinais milijonų dolerių finansuojama „Russia Today“ galbūt nepalieka gilesnio pėdsako vakariečio sąmonėje, bent jau kol kas. Kritiško požiūrio tradicija ir platus alternatyvų pasirinkimas daro savo. Tačiau Rusijos vietiniai kanalai, šiek tiek pamodeliuoti specialiai vadinamajam artimajam užsieniui, daro kur kas didesnę įtaką posovietinėje erdvėje, įskaitant Baltijos valstybes. Nežinau, kaip yra Lenkijoje, bet Lietuvoje bendras čia retransliuojamų rusiškų kanalų žiūrimumas grėsmingai priartėjo prie lyderiaujančių pagal auditoriją nacionalinių  kanalų, o Estijoje, jei mano žinios teisingos, rusiška televizijos produkcija pagal žiūrimumą jau ir lenkia nacionalinį transliuotoją. Priežasčių tam yra ne viena, tarp jų – ir didelės, didesnės nei Lietuvoje, rusų bendruomenės Latvijoje ir Estijoje, taip pat ir tai, kad rusiškai kalba ar bent supranta dauguma Baltijos šalių gyventojų. Tačiau Lietuvoje turime paradoksalią situaciją, kaip, pavyzdžiui Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Čia didžiąją gyventojų dalį tradiciškai sudaro etniniai lenkai, bet žiūrimiausi yra būtent rusiški kanalai, o ne lietuviški ir, dėmesio, ne lenkiški. Nors pastarieji yra laisvai prieinami – ir per palydovinius imtuvus ir net kabelinę televiziją. Regis, visi didieji kabeliniai tinklai į savo standartinius paketus yra įtraukę TV Polonia programą, tačiau Lietuvos lenkai žiūri rusiškus Pervyj kanal, RTR, NTV ar Ren TV kanalus.

Sąmoningesnė visuomenės dalis jau seniai atkreipė dėmesį į agresyvios dezinformacijos srautus iš Rusijos, ir iš dalies dėl jos spaudimo televizijos transliacijas prižiūrinti ir reguliuojanti institucija – Lietuvos televizijos ir radijo komisija – buvo keliems mėnesiams uždraudusi Lietuvos kabelinių televizijų tinkluose retransliuoti du Rusijos kanalus, įžūliai melavusius apie lietuvių kovą už nepriklausomybę ir paniekinusius tos kovos civilių žmonių aukas. Komisijos sprendimus patvirtino teismai, ir kabelinių televizijų tinklams teko juos vykdyti. Kartais atrodė, kad pro sukąstus dantis. Kaip ten bebūtų, Lietuvos kabeliniai tinklai, priešingai, nei kaip Ukrainos kabeliniai tinklai, atnaujino rusiškų kanalų retransliavimą iškart, kai tik baigėsi teismo nustatyti apribojimų terminai. Kremliaus dezinformacija ir propaganda Lietuvoje toliau liejasi laisvai.

Vis dėlto šiame fronte jau pastebimi pozityvūs poslinkiai, ir jie neatsiejami nuo Ukrainos įvykių konteksto. Kai Lietuva be išlygų parėmė Ukrainos orientaciją į Europinę integraciją ir automatiškai tapo dar aršesnio Rusijos informacinio puolimo taikiniu, apie jo pavojus Lietuvoje prabilta valstybiniu lygiu, įskaitant aukščiausią valdžią. Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau keletą kartų yra atkreipusi dėmesį į Rusijos vykdomos informacinius išpuolius ir pabrėžusi būtinybę ruoštis juos atremti. Priimdama šią savaitę Vilniuje Ukrainos parlamento vadovą Turčinovą prezidentė, be kita ko, pabrėžė, kad vyksta informacinis karas, todėl labai svarbu, kad objektyvi informacija iš Ukrainos pasiektų kuo platesnį tarptautinį žiniasklaidos tinklą. 

Kitaip tariant, tai, į  ką anksčiau buvo lengva ranka numojama, kaip į „rusofobų paranoją“, tampa valstybės politikos dalimi, suvokiant ją, kaip būtiną savigyną, suvokiant informacinį saugumą, kaip neatsiejamą nacionalinio saugumo dalį. Žadintuvo skambutį išgirdo ir Vyriausybė, šiomis dienomis subūrusi Kultūros ministro vadovaujamą darbo grupę, kuri turi paruošti strategiją priešiškai propagandai atremti. Nors pas mus liūdnai juokaujama, kad geriausias būdas kokiai nors iniciatyvai sužlugdyti yra perduoti ją kokiai nors darbo grupei ir jos begaliniams posėdžiams, panašu, kad lūžis politikų sąmonėje jau įvyko ir informacinė savigyna valstybės lygmenyje pajudėjo iš mirties taško.

Kita vertus, Lietuvoje, kaip ir dera demokratinėje šalyje, ir priešingai, nei Rusijoje, kampanijos neprasideda ir nepasibaigia, valdžiai pamojus. Gerokai anksčiau, nei tai tapo valstybės lygiu akcentuojama problema, Lietuvos žiniasklaida trimitavo apie Rusijos propagandos ir dezinformacijos keliamą pavojų ir jos siekius suskaldyti visuomenę ir palaužti jos valią priešintis galimai karinei intervencijai. Visa didžioji ir bent kiek įtakingesnė Lietuvos žiniasklaida parodė pilietinį brandumą ir vertybėmis grįstą profesionalumą, dekosntruodama Rusijos propagandos kuriamus mitus ir sklaidydama dezinformacijos miglas. Aš didžiuojuos, kad Lietuvos visuomeninis transliuotojas, Lietuvos radijas ir televizija, buvo ir yra šių pastangų priešakyje. Mes apie tai nuolat kalbėjome dar nuo gerokai anksčiau, nei sąvoka „informaciniai karai“ atsirado politikų žodyne ir buvo įtraukti į vyriausybės darbotvarkę.

Lietuvos radijas ir televizija, taip pat, nelaukdami valdžios raginimų, atvėrė pirmąjį langą objektyviai informacijai iš Ukrainos peržengti šalies sienas. Lietuvos televizija jau kuris laikas po du kartus per dieną transliuoja savo eteryje Ukrainos penktojo kanalo žinias rusų kalba, o jų peržiūrų skaičius nacionalinio transliuotojo svetainėje internete rodo, kad jos jau rado savo auditoriją. Kažkas pasakys, jog tai tik lašas jūroje, palyginti su dezinformacijos srautais iš Rusijos, kad vietos rusakalbių sąmonę geriau padėtų apsaugoti kurio nors Ukrainos rusakalbio kanalo retransliavimas Lietuvos kabeliniais tinklais. Bet mes sakome, kad gera pradžia yra pusė darbo ir esame nusiteikę didinti objektyvios informacijos rusų kalba transliacijų apimtis nacionalinio transliuotojo eteryje.

Vis dėl to, suvokimas, kad reikia priešintis informacinėms atakoms suponuoja dilemą: kaip tai daryti demokratijos sąlygomis? Kitokia propaganda neatrodo priimtinas atsakas, nes tai sunkiai suderinama su objektyvios žurnalistikos principais. Rusijos propagandistų nevaržo jokie principai, tačiau ar mes galime priimti jų primetamas žaidimo taisykles? Kuo tada skirsimės nuo Kremliaus ruporų? Mes kartojame kaip mantrą, kad objektyvi informacija yra geriausia atsvara propagandai, tačiau tuo pat metu fiksuojame, kad BBC ir CNN, kurie yra visų kabelinių televizijų standartiniuose paketuose, Lietuvoje žiūri dešimtis, o gal net šimtus  kartų mažiau žmonių, nei rusiškus RTR, NTV ar Pervyj Kanal.

Drauge yra akivaizdu, kad daugelis žiūrovų rusiškus kanalus įsijungia ne tik ir ne tiek dėl žinių ar politinių debatų laidų. Velnias slypi detalėse, o Kremliaus propagandos ruporų atveju tos detalės yra nepriekaištingos pramoginės programos, kuriomis valdžios kontroliuojami Rusijos televizijų kanalai aplipdo iš visų pusių savo „informacines“ laidas. Ten, žiūrėk, vieną minutę dainuoja rusų popso karalius Filipas Kirkorovas, o kitą – jau liejasi pasakos apie Ukrainoje „fašistuojančius benderovcus“ ir jiems prijaučiančius „fašistus“ pribaltus bei „ amerikiečių pakalikus“ lenkus. Aš nežinau, kokią savo pajamų dalį Lietuvos kabelinių  televizijų tinklai užsidirba už jų pačių valstybę šmeižiančios rusų propagandos retransliavimą, bet manęs jų vietoje tokiu būdu uždirbti rubliai ar eurai pernelyg nedžiugintų. Kita vertus, o kas jiems sakė, kad laisvė nieko nekainuoja? Drauge, sunku nesutikti su sakančiais, kad totalinis propagandinių kanalų retransliavimo draudimas demokratijos sąlygomis būtų nepriimtinas. Bet lygiai taip pat sunku yra ignoruot ir tai, kad Lietuvos įstatymai draudžia karo kurstymą ir dezinformacijos skleidimą.

Dilemą, kaip demokratijos sąlygomis atsakyti į skrupulų nevaržomą priešišką propagandą, atspindi ir diskusijos Lietuvos viešojoje erdvėje. Nors, kaip regis jau sakiau, neabejojama Lietuvos pagrindinių žiniasklaidos priemonių lojalumu valstybei, jos taip pat yra lojalios ir pamatiniams objektyvios žurnalistikos principams, reikalaujantiems žodžio laisvės ir nuomonių įvairovės. Vieni viešosios erdvės autoritetai skelbia, kad informaciniai karai yra tik šmėklos, kad Rusijos dezinformacija neturi didesnio poveikio, kad Lietuvos dalyvavimas informaciniuose karuose yra bergždžias, ir pasigenda Lietuvos žiniasklaidos objektyvumo aprašant Rusijos sukeltus konfliktus Gruzijoje ir Ukrainoje. Kiti autoritetai atremia, kad vakarietiškus standartus siekianti atitikti žiniasklaida negali būti lyginama su Maskvos propagandine mašina, nes tai nėra žurnalistika. Ir klausia, ar tikrai tą įsivaizduojamą objektyvumą užtikrintų citavimas Rusijos medijos, įvardijančios Lietuvą antruoju numeriu po Jungtinių Valstijų tarp Rusijos priešų? Teigiančios, kad Lietuva savo teritorijoje ruošė „Maidano smogikus“?

Sutinku su tais, kurie sako, kad pats blogiausias kelias yra galvoti, jog Rusijos propaganda – pernelyg gerai finansuojama, per daug galinga ar, dar blogiau, neveiksminga, ir todėl neverta imtis jokių priemonių. Antraip vieną rytą nubudę suprasime, kad Putino Rusija čia, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje užsiaugino naują, gausią ir agresyvią penktąją koloną, tik ir laukiančią „žalių žmogeliukų“ – išvaduotojų nuo „fašistinių“ režimų.

Ką daryti? Kaip daryti? Klausimų daugiau nei atsakymų. Jų ieškoti bando tiek Baltijos valstybių nacionaliniai visuomeniniai transliuotojai, pradėję tarpusavio konsultacijas dėl galimybės kurti bendrą pan-Baltišką rusakalbį televizijos kanalą, tiek JAV institucijos, svarstančios galimybę kurti rusakalbį informacinį televizijos kanalą, skirtą visai buvusios sovietinės įtakos erdvei, kurią dabar Rusija skelbia savo interesų zona. Minėtieji projektai, bent jau baltiškasis, mano žiniomis, gana vangiai stumiasi į priekį, ir dar neaišku, kas iš jo išeis, jei išvis kas nors išeis. Turbūt labiau tikėtina sėkmė amerikietiškojo projekto, kuriame  jie ragina dalyvauti ir mus, visus tuos, kurie esame erdvėje, Rusijos laikomoje jos įtakos zona, bet reikia sulaukti bent pilotinės projekto versijos.

Bet kuriuo atveju, baigiu tuo, nuo ko ir pradėjau: metas atsikratyti iliuzijų, kad nutilus artilerijos pabūklams Ukrainoje ar kitose Rusijos sukeltų konfliktų zonose, karas pasibaigs. Informacinis karas vyko, vyksta ir vyks toliau. To nematyti ir tai ignoruoti prilygtų lėtai savižudybei.

Kalba buvo sakyta diskusijos „Kova už laisvę: Ukrainos byla“ metu. Diskusijos įrašą galite rasti LRT.lt Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...