captcha

Jūsų klausimas priimtas

Leonidas Donskis. Baltijos kelio stebuklas

Baltijos kelias, kuris įvyko prieš 25-erius metus, man regis, buvo vienas iš labai svarbių europinių įvykių. Gal šiandien mums atrodo, kad jis yra truputėlį paženklintas ano meto dalykų, kurie senstelėję. Gal mums atrodo, kad čia esama pernelyg sentimentalaus prisirišimo prie fakto, kad žmonės susikibę rankomis nuo Talino iki Vilniaus žymėjo ir šventė savo solidarumą. Mums šiandien atrodo, kad būtų beprasmybė kartoti tokius dalykus. Bet iš tikrųjų bandau mintimis nusikelti į tą laikotarpį ir suvokiu, kad tai, kas įvyko, buvo stebuklas.
 
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Baltijos kelias, kuris įvyko prieš 25-erius metus, man regis, buvo vienas iš labai svarbių europinių įvykių. Gal šiandien mums atrodo, kad jis yra truputėlį paženklintas ano meto dalykų, kurie senstelėję. Gal mums atrodo, kad čia esama pernelyg sentimentalaus prisirišimo prie fakto, kad žmonės susikibę rankomis nuo Talino iki Vilniaus žymėjo ir šventė savo solidarumą. Mums šiandien atrodo, kad būtų beprasmybė kartoti tokius dalykus. Bet iš tikrųjų bandau mintimis nusikelti į tą laikotarpį ir suvokiu, kad tai, kas įvyko, buvo stebuklas.

Tai buvo stebuklas dėl dviejų priežasčių. Bet kokioje šalyje, ar tai būtų dabartinė Lietuva, laisva nepriklausoma Europos Sąjungos, NATO valstybė, ar tai būtų Vakarų Europos valstybė, tarkim, tokia, kaip Danija, labai sunku įsivaizduoti, kad būtų galima greitai sutelkti tiek žmonių, kurie dalyvautų tokioje akcijoje. Būtų labai sunku įtikinti žmones, ypač dabar, kai jie įpratę tikrovę tapatinti su virtualia tikrove, tapatinti pasaulį su tuo, ką jie skaito internete arba spaudoje, arba su tuo, ką jie girdi per radiją, mato per televiziją. Kad tie žmonės viską mestų ir patikėtų, kad nuo jų simbolinio gesto priklauso šalies ateitis – šitą įsivaizduoti yra labai nelengva bet kur.

Antras dalykas, kuris Baltijos kelią verčia unikaliu įvykiu, yra faktas, kad lietuviai nugalėjo baimę. Latviai ir estai – taip pat, bet juk mes turime suvokti, kad tuo metu, 1989 m., anaiptol ne viskas buvo aišku. Pasakyčiau dar daugiau – niekas nebuvo aišku. Žmonėms atrodė, kad gal apskritai viskas gali baigtis kraujo upe: gali kraujyje paskandinti imperiją, visus laisvės troškimus ir visą Sąjūdį, visus tautos atgimimo sąjūdžius Latvijoje ir Estijoje. Žmonių ryžtas išeiti iš tos buvusios sovietinės virtuvės, kur pašnibždom, gerdami degtinę, tyliai kalbėjo apie supuvusį režimą, išeiti į dienos šviesą su vaikais, šeimomis, seneliais – per tris ar keturias kartas, suvežti visą giminę ir susijuosti rankomis, man atrodo, kad tai buvo stebuklas. Tai iš tikrųjų buvo pilietinio ryžto, baimės įveikimo stebuklas. Dėl to man šiandien naivokai skamba ciniški balsai tų, kurie sako, kad tai yra atgyvena, kad viso to nebereikia. Man atrodo, kad tai yra pilietinio gesto didybė, kuri visada lydės Lietuvos istoriją.

Ar veiktų tokie dalykai šiandien? Labai sunku pasakyti. Dabar Lietuva atsidūrė visai kitokioje situacijoje ir mūsų saugumo bei ateities dalykai yra daug labiau susiję su ES, NATO, gynybos sistema, mūsų sėkmingu dalyvavimu visame europiniame projekte, kuriuo aš tikiu ir neabejoju, kad Lietuva, nepaisant nerimą keliančių ženklų Rytuose, vis dėlto yra pakankamai saugi. Mes esame Vakarų pasaulyje, mūsų likimas yra Vakarų likimas. Dėl to manau, kad šioje vietoje kortų lošimas globalia prasme vyksta visai kitaip, nei jis vyko kažkada anksčiau.

Taigi, manau, kad dabar Lietuvos ateitį iš tikrųjų mes konstruosime ir kursime visai kitaip, bet vis dėlto žiūriu į Baltijos kelią, į tą gyvąją grandinę kaip į unikalų įvykį. Visų pirma, buvo atgaivinta etika, kuri skelbia, kad niekada laisvas negali būti po vieną. Jeigu tavo kaimynas, jei tavo istorinis draugas yra nelaisvas, tavo paties laisvė gali būti tik labai laikina, efemeriška ir labai labai trapi.

Kitas dalykas yra žmogiško solidarumo klausimas. Kada šiandien norime susieti Baltijos kelią su Ukrainos įvykiais ir Ukrainos kova už savo ateitį, puikiai suprantame, ką tai reiškia. Lietuvai kažkada ranką ištiesė mažytė Islandija, ir mes to niekada neužmiršime. Lygiai taip pat, kaip ir nedidelių, bet orių, drąsių ir vakarietiškų Baltijos šalių parama šiandien Ukrainai gali būti taip pat lemtinga, nes siunčia žinią, kad ta šalis yra ne viena.

Taigi, aš Baltijos kelią traktuočiau ne vien tik specifiniame Sovietų Sąjungos žlugimo ir Baltijos valstybių išsivadavimo kontekste. Baltijos kelią traktuočiau kaip Europos kūrimo veiksnį. Mes kūrėme Europą tokiu būdu. Juk Europos nebūtų be europietiško solidarumo. Jeigu iki šiol dar pasigirsta balsų, kad koks ten skirtumas Maltai, Graikijai arba Italijai, kas ten vyksta Ukrainoje, manau, kad tai – netiesa. Lietuviai savo istorija ir ypač – Baltijos keliu perlaužė šitą logiką. Tai pasidarė svarbu.

Taip, galbūt tai buvo nesvarbu, gal visiems buvo labai patogu tapatinti Baltijos valstybes su Sovietų Sąjungos vakarų provincijomis, ir buvo manoma, kad tai viso labo, pavadinkime, europietiškiausios kolonijos. Bet tai pasikeitė: jie priėmė visai kitą logiką, pradėjo pripažinti Baltijos valstybes. Jeigu ne tie žingsniai, to nebūtų ir įvykę. Baltijos kelias buvo taikingo, indiško, Mahatma Gandhi laikus menančio pasipriešinimo gestas, kada priešiniesi taikiai, be ginklo, bet su nepaprasta pilietinio solidarumo galia. Aš jos niekada neatmesčiau. O toks pilietinis solidarumas visada bylos, kad žmonės pasiruošę nugalėti baimę ir aukotis vardan Tėvynės.

Tie dalykai yra be galo svarbūs. Manau, kad šiandien galima minėti Baltijos kelią, prisimenant žodžius, pasakyti Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo, kurie man padarė nemažą įspūdį. Kaip tik tuo metu minėjome tokį gražų įvykį, buvo inicijuotas koridorius EP rūmuose, kuriam buvo suteiktas Baltijos kelio pavadinimas. Šiandien ten yra tokia vieta, kuri vadinasi Baltijos kelias. Kada buvo atidaryta labai graži lenta, dainuojamos lietuviškos dainos. M. Schulzas pasakė tokius žodžius, kad mums reikia peržiūrėti visą savo požiūrį į ES.

ES tėvai nėra vien tik Robertas Schumanas ar Jeanas Monnet. „Man, – pasakė M. Schulzas, – Baltijos šalių lyderiai, kurie kovojo už savo šalių nepriklausomybę, taip pat kaip ir Lenkijos „Solidarumo“ lyderiai arba Vaclavas Havelas yra tokie patys tėvai-kūrėjai, kaip ir mūsų pokariniai tėvai-kūrėjai iš Vokietijos bei Prancūzijos.“

Tai yra požiūris, kuris byloja, kad galima visai kitaip žvilgtelėti į Baltijos kelią. Jis nėra vien apie mūsų nepriklausomybę ir laisvę. Jis yra apie Europą, tai – europinis siužetas, siužetas apie tai, kaip buvo galima suvienyti europietiškas pastangas, paisant labai svarbios politinės ir net civilizacinės logikos. Kad laisvi mes esame tik kartu. Laisvi mes esame tik susieję  savo likimus ir pasirinkę tą pačią Europą. Man regis, kad tokių ženklų Europai labai reikia. Gali būti, kad Baltijos kelias bus prisimenamas ir po 50, ir po 100 metų, kaip didelis Baltijos regiono įnašas į europietiško solidarumo istoriją.

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...