captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kad Baltija liktų laisvės jūra

„Baltijos kelias“ primena mums tai, kad pasiekus jo tikslą, atgavus valstybės nepriklausomybę, liko paeiti dar toliau – ją įtvirtinti ir apginti nuo priešų, o tai gali būti kur kas sunkesnis kelio gabalas. Vienas tokių priešų įsikūnijęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino asmenyje.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Baltijos kelias“ primena mums tai, kad pasiekus jo tikslą, atgavus valstybės nepriklausomybę, liko paeiti dar toliau – ją įtvirtinti ir apginti nuo priešų, o tai gali būti kur kas sunkesnis kelio gabalas. Vienas tokių priešų įsikūnijęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino asmenyje.

Kaip Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ teigė istorikas prof. dr. Karlas Schlogelis, V. Putinas jau kuris laikas veda „nepaskelbtą karą“ prieš Ukrainą. O Rusijos atgrasymo strategija, kurios imasi NATO, jau atitarnavo.

Tokiomis aplinkybėmis joks dialogas nebeįmanomas, – sakė šis į emeritūrą išėjęs buvęs Europos universiteto Frankfurte prie Oderio istorijos profesorius.

„K. Schlogelis suabejojo, – tęsė Vokietijos radijas, – kiek diplomatiniai bandymai, net ir iš Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio pusės, galėtų vesti prie situacijos sušvelninimo.

Kliautis vien tik dialogu, į kurį leistis antroji pusė atsisako, nėra viltingas kelias. Užtat būtina stoti petys į petį greta puolamos europietiškos valstybės“.

Taip, sankcijos yra svarbi priemonė, tačiau jas profesorius reikalavo papildyti tolesniais aiškiais ženklais. Štai Varšuva jau atsisakė nuo savo planuotų Lenkijos kultūros metų 2015-aisiais Rusijoje. Tokius Rusijoje šiemet jau pradėjo boikotuoti ir Didžioji Britanija. Reikėtų pasvarstyti ir apie nedalyvavimą pasauliniame futbolo čempionate 2018-aisiais Rusijoje. 

„Daugelyje socialinių tinklų dažnai keliama mintis, jog per retai diskutuojama apie Ukrainos fašistinę tradicija. Kad tokia buvo, ginčyti negalima“, – teigė prof. K. Schlögelis.

„Tačiau gegužę įvykę rinkimai parodė, kad kraštutinė nacionalistinė dešinė juose išvis neturėjo jokių šansų“, – tvirtino vokietis profesorius pokalbyje su radiju „Deutschlandfunk“.

Nuo savęs pridursime, jog ką ką, jei kalbėtume apie fašistus, tai jų dvoko šiandien daugiau Kremliuje nei Kijeve. O ir 1939 m., kas tada Maskvoje pasirašė Molotovo–Ribbentropo paktą? Argi tuo Tarybų Sąjungos vadovai nevirto komufašistais? 

Grįžtant į dabartį abejonių dėl NATO veiksmingumo reiškė ir istorikas bei publicistas Victoras Davisas Hansonas amerikiečių nuosaikiųjų konservatorių svetainėje „National Review“. Tai, beje, tie konservatoriai, kurie nei gailisi V. Putino, nei jį palaiko, nei jį „supranta“ – kabutėse.

V. D. Hansonas priminė, jog „Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija suformuota Šaltojo karo viršūnėje tam, kad sulaikytų didžiulę Raudonąją armiją nuo veržimosi į vakarus. 1949 m. NATO turėjo tik 12 narių, apimančių vakarų Europą, Kanadą ir Jungtines Amerikos Valstijas.

Jos misija – paprasta. Pirmojo jos generalinio sekretoriaus, lordo Hastingso Ismay`aus žodžiais tariant, NATO privalėjo saugoti, kad „rusai liktų už borto, amerikiečiai neliptų iš laivo, o vokiečiai nekelt galvų“.

Tuo metu vakarų europiečiai mirtinai bijojo Sovietų Sąjungos, tik ką prarijusios visą rytinę Europą. Jie būgštavo, kad amerikiečių armija po Antrojo pasaulinio karo grįš namo taip, kaip grįžo ir po Pirmojo.

O karo nuniokotos demokratijos nuogąstavo, kad Vokietija gali greit atgauti jėgas ir sukelti dar vieną karą Europoje – jau ketvirtą sykį per beveik šimtmetį. 

Praėjo 65-eri metai nuo NATO susikūrimo, Šaltasis karas laimėtas ir jau ketvirtadalį šimtmečio pasibaigęs. Vokietija pakėlusi galvą, rusai nelabai už borto, o Amerika nežinia kur nori išlipti ar pasilikti.

Šitie paradoksai kelia štai kokius klausimus. Ar NATO išvis reikia 21-ajame šimtmety? Ar ji ištvers savo naują darbotvarkę ir misiją?

Penktasis NATO chartijos straipsnis įpareigoja visas organizacijos nares suskubti į pagalbą kitai narei, jei toji puolama. Ketvirtasis straipsnis įpareigoja NATO nares tartis dėl tarpusavio gynybos, kai viena narė, kuriai grasinama, to prašo.  

Keista, tačiau šiems dviems straipsniais niekada nepasinaudota per galimus branduolinius pavojus Šaltojo karo laikais. Jų šauktasi tik palyginti neseniai – daugiausia dėl teroristinių išpuolių, krizių Artimuosiuose Rytuose ir dėl Rusijos prezidento V. Putino keliamos baimės.

„Senstančią ir pavargusią NATO dabar kamuoja trys egzistencinės problemos“, – toliau rašo istorikas V. D. Hansonas

Pirma, dėl Europos karinio silpnumo didesnė NATO išlaikymo naštos dalis tenka Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Europos Sąjunga gal ir turi didesnį BVP ir daugiau gyventojų nei Amerika, tačiau ES šalys narės vidutiniškai išleidžia daug mažiau nei pusę viso to, ką gynybai skiria Jungtinės Valstijos. 

Kadangi Europą saugo Amerika, europiečiai nelinkę aukoti dalies savo gero gyvenimo savo pačių gynybai. Būti turtingam ir silpnam – pavojingas derinys. Dar blogiau tai, kad ši subsidija kursto europiečiams apmaudą galingesnio didžiojo brolio, Amerikos, atžvilgiu.

Antra, V. Putinas daugelį NATO šalių narių sukompromitavo įvairiais  pelningais sandoriais dėl dujų ir naftos. Pagalvokime, kas atsitiktų, jeigu Rusija savo agresiją perkeltų iš Gruzijos, Ukrainos ir Krymo į, pvz., mažą NATO narę Estiją, kuri su savo didžiule rusų mažuma galėtų būti dar viena kandidatė V. Putino kėslams?

Rusijos intervencija į Estiją gali ir nepriversti NATO  įgyvendinti 5-ojo str. O jeigu privers, tai abejotina, ar visos NATO narės pradėtų karą tik tam, kad gelbėtų nepriklausomą Estiją, kuri visai netoli Sankt Peterburgo. 

Sakoma, kad V. Putinas bijo išprovokuoti NATO. Labiau tikėtina, kad jis stengsis ją sugriauti, tyčia kamuodamas silpnas ir tolimas NATO šalis, tokias  kaip Estija, kurios nepriklausomybei ginti europiečiai nelabai ryšis pradėti karo.

Trečia, NATO padidėjimas nuo 12-os iki dabartinių 28-ių narių labai sukomplikavo Aljanso atsakomybę ir pažeidžiamumą. Perfrazuojant Frydrichą Didįjį, apginti viską reiškia neapginti nieko. Akivaizdžia problema dabar tampa Turkija“.

Pasak V. D. Hansono, vienuoliktus metus valdžioje sėdintis ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas silpnina Turkijos demokratiją, stiprina šalies islamizaciją, draugauja su antiamerikietišku ir greit branduoline valstybe tapsiančiu Iranu, nekenčia demokratinio Izraelio, atvirai palaiko grupę „Hamas“.

Be to, jis turėjo nesutarimų su Sirija ir Iraku. Protarpiais jis ėmėsi veiksmų prieš pusiau autonominę ir proamerikietišką Kurdistaną.

Turkija vis dar ginčijasi dėl teritorijos su kita NATO nare Graikija  Egėjo jūroje ir dėl Kipro. Ir R. T. Erdoganas vis dar jaučia nuoskaudą dėl nepriėmimo į Europos Sąjungą.  

Jeigu šitos problemos išvirstų į tikrus karus, galimas daiktas, kad daugelis NATO šalių mieliau palaikytų R. T. Erdogano priešininkus. Bet kaip tik šis Turkijos premjeras dažniau apeliavo į 4-ąjį straipsnį nei bet kurios kitos NATO šalies vadovas.  

Savo pasisakymą svetainėje „National Review“ istorikas V. D. Hansonas baigia taip:

„Ne visos NATO šalys narės ją finansiškai ir kariškai palaiko visu šimtu procentų. Jos išsiplėtimas sukūrė įsipareigojimus, kuriuos vykdyti ji nei ketina, nei turi tam išteklių. Ir tarp jos narių yra tokių, kurių politika darosi priešiška  pirmykštei idėjai ginti demokratinės Vakarų Europos liberaliąsias vertybes.

Todėl gali būti taip, kad vieną dieną pabusime ir NATO jau bus inkšdama pranykusi”.

Bet geriau, kad taip nebūtų, – tariame nuo savęs. O tai, kad kol kas dar nėra Trečiojo pasaulinio karo, bent jau karšto ir bent jau ne NATO šalyse, irgi yra NATO nuopelnas, kokia sena ir pavargusi kai kuriems Vakarų komentatoriams ji beatrodytų. 

Šiaurės Atlanto Santarvė, tikime, padės mums pasiekti ir Baltijos kelio galutinį tikslą – kad Lietuva, Latvija ir Estija atsilaikytų prieš visus priešus ir išliktų laisvos!

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...