captcha

Jūsų klausimas priimtas

Marius Laurinavičius. Ar sutiktume mokėti už Ukrainos nepriklausomybę?

Pradėsiu nuo gana keistai nuskambėti galinčio klausimo: ar mums svarbi Ukrainos nepriklausomybė?
V. Kopūsto (DELFI.lt) nuotr.
V. Kopūsto (DELFI.lt) nuotr.

Pradėsiu nuo gana keistai nuskambėti galinčio klausimo: ar mums svarbi Ukrainos nepriklausomybė?

Rusijos agresijos akivaizdoje šiais metais turbūt pastebėsime, kad kažkaip simboliškai sutapo, jog savo nepriklausomybės dieną Ukraina mini rugpjūčio 24-ąją, iš karto po net dvejopą simbolinę reikšmę Lietuvai turinčios rugpjūčio 23-osios – ir Molotovo –Ribentropo pakto, ir Baltijos kelio metinių.

Bet mano klausimas iš esmės susijęs ne su simboliais. Ir net ne su pačia Ukrainos nepriklausomybės diena. Todėl ir gali skambėti keistai. Juk aš ir pats tikiu, kad bent jau mąstanti didžioji mūsų visuomenės dalis pritartų konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui, kuris nedviprasmiškai pareiškė, jog Donbase dabar kariaujama ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl visos Europos ateities. Kitaip tariant, jei nesustabdysime Rusijos Ukrainoje, stabdyti  ją gali tekti savo kieme.

Tik ar tokio supratimo užtenka ir ar jis iki galo įsisąmonintas? Juk jei atsakymas teigiamas, logiškai kyla ne vienas papildomas klausimas. Pirmiausia, ar mes tikrai viską padarėme, kad tas karas Donbase būtų kuo greičiau laimėtas, o Ukraina – apginta ne vien savo, bet ir mūsų pastangomis? Ar esame pasiryžę padaryti daugiau?

Štai ukrainiečiai ne be pagrindo atkreipia dėmesį į paraleles tarp to, kas dabar, visiškai tuo pat metu, vyksta Irake ir Ukrainoje. Į kovą prieš islamo sukilėlius Irake JAV jau stojo ne tik nuspręsdamos tiekti ginkluotę su teroristais kovojančioms vyriausybės pajėgoms, bet ir tiesioginiais smūgiais iš oro jų pozicijoms. O Ukrainoje?

Žinoma, Ukraina – tai ne Irakas. Už Donbaso teroristų nugarų stovinčios Rusijos, kaip branduolinės valstybės statusas ir apskritai jos karinė, politinė ir ekonominė įtaka pasaulyje visiškai kita. Todėl ir geopolitiniai strateginiai skaičiavimai kitokie. Juo labiau, kad tenka pripažinti, jog tikėtis, kad Lietuva gali turėti didelės įtakos tokio pobūdžio sprendimams – naivu. Juk, pavyzdžiui, neblėstančiam Prancūzijos pasiryžimui apginkluoti Rusijos agresorius moderniausia „Mistal“ karo laivų ginkluote įtakos nepadarė net šimtų europiečių žūtis per Rusijos remiamų teroristų numušto Malaizijos lėktuvo katastrofą.

Bet su dabartinių įvykių Ukrainoje įsisąmoninimu susijusių klausimų iškyla ir mums patiems. Pavyzdžiui, ar mes būtume pasiryžę tiesiogine prasme mokėti dar didesnę kainą, jei jos reikėtų Rusijos stabdymo politikai įgyvendinti? Kitaip tariant, ar patys ant Rusijos sustabdymo aukuro aukotume tuos milijardus, kuriuos paaukoti drąsiai reikalaujame iš Prancūzijos?

Klausimas kol kas retorinis. Bet būtent taip jį pravartu formuluoti, norint suprasti, ar mes patys tikrai jau įsisąmoninome Ukrainos nepriklausomybės ir dabartinių įvykių joje reikšmę Europos ir Lietuvos ateičiai.

Rusijos atsakomųjų sankcijų sukeltos problemos Lietuvos viešojoje erdvėje dar nevirto tokiais pareiškimais, kokius skelbia tarkim Slovakijos ir Vengrijos premjerai, ES politiką vadinantys „šūviu sau į koją“. Tačiau juk dar nepamiršome verslininko Viliaus Kaikario ne mažiau išraiškingų pareiškimų vos prieš kelis mėnesius. Ir turbūt nemanome, kad tokie kaikariai iš Lietuvos staiga kažkur dingo.

Norite dar vieno testo, kaip mes patys vertiname dabartinę padėtį? Tada pabandykite sau atsakyti, kaip vertinate žinią, kad tuo pat metu, kai nemaža dalis Lietuvos verslo kenčia nuo atsakomųjų Rusijos sankcijų, Lietuvos pilietis Gediminas Žiemelis švenčia verslo sandėrį ne su bet kuo, o su Rusijos karinio pramoninio komplekso korporacija „Rostec“. Šios kompanijos vadovas  Sergejus Čemezovas – vienas artimiausių Vladimirui Putinui žmonių, tikėtina net tiesiogiai prisidedantis prie agresijos Ukrainoje.

Taigi, žinodami tai, ar sutiksite su raginimais nepainioti verslo ir politikos, ar vis dėlto vertinsite panašiais kriterijais, kaip ir Prancūzijos troškimą parduoti Rusijai karo laivus „Mistral“, kuris daugeliui Lietuvoje palieka net savotišką sąjungininkų išdavystės prieskonį?

Galų gale ar sutiktumėte atverti savo pačių pinigines, jei Europa staiga pabustų ir nuspręstų, kad Ukrainos transformacija  į normalią europietišką valstybę yra jos strateginis tikslas. O jam įgyvendinti reikia savotiško naujo Maršalo plano, kuris daug prisidėjo prie to, kad Europa po Antrojo pasaulinio karo imtų virsti tokia, kokia yra dabar. Ar sutiktumėte, kad tokiam Ukrainos transformacijos planui įgyvendinti Lietuva skirtų tarkim kelis šimtus milijonų litų?

Beje, tokio Maršalo plano jau viešai paprašė Ukrainos užsienio reikalų ministras. Bet galime kalbėti ir ne vien apie milijonus.

Štai Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius pranešė, kad mūsų šalis netrukus į Ukrainą siųs specialų pasiuntinį, kuris padės Ukrainos vyriausybei „eurointegraciniais ir ekonominiais klausimais“. Tai tikrai labai svarbi ir sveikintina iniciatyva. Bet, kita vertus, kyla klausimas, ar mes patys turim aiškų planą, strategiją ir taktiką, ko ir kaip reikia siekti Ukrainoje? Žinant, kad net po Rusijos agresijos pačioje ministerijoje neįvyko jokių esminių struktūrinių pertvarkų ir Rusijos bei Ukrainos reikalais, kaip ir anksčiau, tiesiogiai užsiima vos keli diplomatai, drįsčiau tuo abejoti.

Taigi, klausimų tikrai netrūksta ir mums patiems. Jų sąrašą tikrai galima būtų tęsti. O tuomet ir atsakymas, ar mums iš tiesų svarbi Ukrainos nepriklausomybė gali atrodyti visai kitaip. Juo labiau, kad turėtume suvokti, jog kovos dėl Ukrainos bent jau Rusija tikrai nebaigs dar ilgai. Net jei baigsis karas Donbase.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close