captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vilniaus diena: praeitis ir ateitis

Šiandienos kalendoriniame lapelyje įrašyta Vilniaus diena. Ji pradėta minėti Lietuvoje prieš 91 metus, pažymint skaudų istorinės sostinės praradimą, Lenkijai sulaužius tik prieš porą dienų pasirašytą Suvalkų sutartį. Minint 1920 metų spalio 9-ąją, visuomenėje būdavo stiprinama viltis atgauti Vilnių.    
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Šiandienos kalendoriniame lapelyje įrašyta Vilniaus diena. Ji pradėta minėti Lietuvoje prieš 91 metus, pažymint skaudų istorinės sostinės praradimą, Lenkijai sulaužius tik prieš porą dienų pasirašytą Suvalkų sutartį.

Minint 1920 metų spalio 9-ąją, visuomenėje būdavo stiprinama viltis atgauti Vilnių. O 1939 metų spalio 10 dieną su Sovietų Sąjunga pasirašyta sutartimi išsvajotasis Vilnius pagaliau sugrįžo Lietuvai. Tačiau kokia kaina... Kaip Petro Biržio-Pupų Dėdės sueiliuota: „Vilnius mūsų, o mes – rusų“.

Šiandien nederėtų aitrinti praeities žaizdų, ieškant istorinių įvykių kaltininkų. Tebūnie tie įvykiai, jų priežasčių gilus suvokimas istorijos pamokomis ateičiai. Šiandien kuriama naujoji Europa turi būti grindžiama aukštaisiais tautų bendravimo idealais. Kultūra – štai tas tarpusavio santykių bendrasis vardiklis. Vilniaus istorija tam teikia aibę gražiausių pavyzdžių, nes šis miestas – daugelio tautų atstovų kūrinys, jų adoracijos, pasididžiavimo ir džiaugsmo objektas. O spaliui stojus, jis toks pat spalvingas, kaip ir jo istorija... Pakalbėkime apie Vilniaus magiškos traukos paslaptis, pasitelkdami ir jo mylėtojų, šviesuolių įžvalgas, nesvarbu, kokia kalba išsakytas.

Miestas – tarsi žmogus: jis gimsta, auga, bręsta; patiria ir nelaimes, sugriovimus bei nuopuolius, ir šviesius klestėjimo etapus. Miestas gyvas ryšiais tarp žmonių – gamybiniais, ekonominiais, kultūriniais. Iš jų auga miesto infrastruktūra, pramonės konglomeratai, energetikos mazgai, transporto ir ryšių komunikacijos, – tarsi žmogaus skeletas, raumenys, kraujagyslės. Taip pat laikui bėgant keičiasi miesto „rūbai“ – viešosios erdvės, aikštės, parkai, sakraliniai bei reprezentaciniai pastatai. Architektūros mados, estetikos sampratų ir gyvensenos kaita palieka savo pėdsakus kaip kultūros paveldas. Visa tai vyksta tam tikroje, dažniausiai išskirtinio grožio ar patogumo gamtinėje aplinkoje. Juk miestai būdavo kuriami upių santakose, pilims ir įtvirtinimams statyti tinkamose vietose. Vėliau ne vienas miestas kaip privalumus urbanistikai efektingai išnaudojo kalvas, upių terasas ir kt. O kaip gimė ir augo Lietuvos sostinė?

Archeologų duomenys rodo, kad Vilniaus miesto pradžia – netoli Neries ir Vilnios upių santakos, prie brastos, kur X–XII amžiais ėjo svarbūs prekybiniai keliai. Čia piliakalnio papėdėje ilgainiui susiformavo pirklių ir amatininkų gyvenvietė. XIII amžiuje ji užėmė visą teritoriją tarp Aukštutinės ir Kreivosios pilių, o nuo XIV amžiaus pabaigos ėmė plėstis dabartinio senamiesčio link.

Miestas statėsi labai sudėtingos geologinės praeities terene, suformuotame dviejų ledynmečių. Visą kalvyną skaido poledyninio laikotarpio eroziniai slėniai ir raguvos: šlaituose daug įvairiaaukščių terasų. Toks reljefas buvo labai patogus įrengti galingą pilių kompleksą, jo papėdėje saugiai galėjo jaustis ir gyvenvietė. 

Labai svarbus dalykas miesto plėtrai buvo tai, kad čia netrūko gėlo vandens. Senamiestį kirto Vilnios, Vingrės ir Kačergos upeliai, almėjo vandeningi Žiupronių ir Aušros vartų šaltiniai. Miestas kūrėsi iš pradžių terasų pakraščiais, atskiromis gyvenvietėmis – Didžiąja aplink Rotušę, Vokiečių, Rusų, Totorių. Archeologai randa, kad namai buvo statydinami atokiau nuo pagrindinių kelių, bet arčiau versmių. Vėlesniais laikais ir architektai stengdavosi išnaudoti reljefo teikiamus privalumus. Tačiau tikruoju Vilniaus urbanistikos unikumo autoriumi vis dėlto reikia laikyti miestą supančią gamtą. Tai gali patvirtinti ir įžvalgos, kurių netrūko Vilniaus šviesuolių kadaise išsakytose mintyse apie miesto ir kraštovaizdžio dermę.

Prieškario metų paminklosaugininkas Jerzis Remeris (1888–1979) savo vadove po Vilnių rašė: „Būtent čia, kur šakojasi upės, plataus amfiteatro gilumoje, tarsi didžiulės taurės dugne, dunkso miestas... Viena vienintelė šitokia žemės ir žmogaus rankų kūrinių sąauga. Subūtis ir tvermė visiškoje darnoje. Žmogaus sąmoningai ir meistriškai panaudotas gamtos darinys, įstabi daugiaamžio vietos gyventojų triūso šioje archajiškoje žemėje sintezė. Miškingi kalnai ir kalvelės, bažnyčių išlakūs bokštai ir didingi kupolai, gilios griovos bei tarpekliai, o greta – gatvių ir skersgatvių labirintas, apraizgęs amfiteatro šlaitus, patina aptrauktas stogų raudonis, sodų žaluma, žydras upės kaspinas auksaspalviais krantais – tai svarbiausieji miesto plastinio vaizdo elementai“.

O štai fotografas Janas Bulhakas (1876–1950), gebėjęs Vilniaus šešėlių subtilią žaismę užfiksuoti nuotraukose, miestą pamato tarsi iš paukščio skrydžio: „Gilus duburys su dviem upėmis ir keturiasdešimčia šventyklų, beveik iš visur pridengtas kalvų ir užtvindytas žalumos jūros – štai paprasčiausiai aprašytas Vilnius... Žaliojo vainiko tąsa ima itin ryškėti ties puikiaisiais Misionierių, Vizitiečių ir Rasų sodais, tada peršoka Vilnią ties Markučiais ir Paplauja, įgauna jėgų Užupyje, kad iš čia pradėtų nepertraukiamą žalumos ir žiedų žygį iki pat rytinių miesto pakraščių... Žvilgtelėję iš rytų, pamatysime miglon nugrimzdusią Vilniaus slėnio fatamorganą, apgobtą miškingų aukštumų; pamatysime melsvai auksinę jūrą, kuria lyg didžiulės flotilės stiebai plaukioja bažnyčių smailės... Vilnius – ne šiuolaikinis miestas, bet tas pats kaimas, sodas, laukas ir miškelis, kaip kadaise visas kraštas; ta pati žemė, kurios motyvai nuostabiai sutelkti mažame kalvotos, upėtos ir banguotos žemės lopinėlyje.“

Architektūros profesorius Juljuszas Klosas (1881–1933) bandė analitiškai apčiuopti miesto žavesio paslaptį, bet neišlaikė ir pratrūko jausmais. Štai jo tekstas: „Vilniaus grožį lemia trys veiksniai: vietovė, architektūra ir laikas. Išdėstytas itin tapybiškai – ant kelių kalvų, kaip kad senovės Roma, ties Vilijos upe, fantastiškais vingiais besiraitančią tarp tų kalvų, su iškiliu Pilies kalnu viduryje –  šis miestas vien vietovės geomorfologinės sandaros dėka turi aukščiausias menines vertes, kurias vienaip ar kitaip panaudojo ir paryškino praėjusių amžių architektūra. Kalvų viršūnes ji vainikavo išdidžia pilimi, puikiomis bažnyčiomis ir aibe monumentalių statinių, slėnius tarp kalvų užpildė gatvėmis su oriais miestelėnų namais ir didikų rūmais, ir visa tai apgobė gausių sodų žaluma. Šitaip buvo sukurta itin gyva, bet kartu ir darni visuma, iš visų pusių apsupta miškų žiedo ant kalvų, kurios juosia miestą. Šį gražų gamtos ir žmogaus kūrybos ansamblį dar labiau padabino laikas, patina padengęs apsamanojusius mūrus, švelniomis spalvomis nudažęs namų stogus bei bokštų šalmus ir miesto dvasiniame veide išskobęs jo išgyvenimų bei raidos laikotarpių bruožus.“

Daug dar galima būtų surasti gražių minčių apie mūsų sostinės unikalią dermę su gamta, kuriančią jo grožį ir magišką miesto trauką, taurinančią miestelėnų jausmus... Tačiau ar apie tai girdime miesto vadovų kalbėjimuose? Na ne, tik apie patogų gyvenimą čia ir dabar: paslaugų plėtrą, transporto problemas, būsto šildymo kainas... Tad retorinis klausimas: kokį Vilnių paliksime ateities kartoms? 

Pasakojimas skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close