captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Apie garsingą kuršių gentį

Dažniausiai vasarojame pajūryje, istorinėje kuršių žemėje, o šios vasaros archeologų tyrinėjimų radiniai Klaipėdos piliavietėje taip akivaizdžiai byloja apie čia buvusį baltiškąjį kultūros pagrindą. Ką apskritai istorikai žino apie baltų gentį – kuršius – ir jų vaidmenų Lietuvos istorijoje?
L. Klimka, T. Urbelionio (BFL) nuotr.
L. Klimka, T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Dažniausiai vasarojame pajūryje, istorinėje kuršių žemėje, o šios vasaros archeologų tyrinėjimų radiniai Klaipėdos piliavietėje taip akivaizdžiai byloja apie čia buvusį baltiškąjį kultūros pagrindą. Ką apskritai istorikai žino apie baltų gentį – kuršius – ir jų vaidmenų Lietuvos istorijoje?

Kuršių vardas gana dažnai minima Skandinavijos šalių istoriniuose dokumentuose, pradedant ankstyvaisiais Viduramžiais. Iš rašytinių šaltinių aiškėja, kad kuršiai ne tik gynėsi nuo aršesnių kaimynų ar duokles jiems mokėjo. Anaiptol – jie ir patys surengdavo plėšikiškus reidus laivais į kitas Baltijos jūros pakrantės šalis. XI a. vikingų galiai ėmus silpnėti, kuršiai netgi įsiviešpatavo regione.

Štai danai maldoje juos baimingai minėdavę: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“. 1050 m. Danijos karalius Svenas vieną patyrusį vikingą paskyrė vadovauti nuolatinei pakrančių apsaugai. Su drakarais – koviniais laivais – tuomet buvo patruliuojamos pakrantės, prisibijant kuršių antpuolių. Danų kronikininkas Saksas Gramatikas apie 1200 metus įrašė žinią apie kuršių piratavimą prie Elando salos. Taigi nuo seno prie jūros gyvenę kuršiai mokėjo statytis laivus, sėkmingai jais buriuoti ir kovoti jūroje.

Kalavijuočių metraštininkas Henrikas Latvis savo kronikoje aprašė jūrinių kautynių taktiką, kurią panaudojo kuršiai 1210 m. Buvo taip, kronikos žodžiais: „Kuršiai netikėtai pasirodė Zundo sąsiauryje prie jūros kranto su aštuoniais laivais. Juos pamatę piligrimai, išlipę iš savo kogų (tai Baltijos burlaiviai), susėdo į laivelius gintis nuo pagonių, bet iš neapdairumo kiekvienas laivas skubėjo pirmas pasiekti priešą. Kuršiai iškrovė savo piratiškų laivų nosis ir atgręžė į atplaukiančiuosius, sustatę po du laivus greta. Piligrimai, priartėję pirmaisiais savo laivais, pateko į piratų laivų tarpą, ir, kadangi jų laivai buvo maži, tai negalėjo pasiekti priešininko, stovėjusio už juos daug aukščiau. Vienus piligrimus kuršiai užmušė ietimis, kiti nuskendo, dar kitus sužeidė, likusieji buvo priversti grįžti prie kogų ir atsitraukti. Gotlando miestiečiai surinko nukautuosius ir pagarbiai palaidojo. Jų buvo apie tris dešimtis riterių su kitais“.

Kuršių laivybinė patirtis, besiformuojančios visuomeninės struktūros, miestų užuomazgos – visa tai byloja, kad čia galėjo prasikalti netgi valstybingumo daigai. Kuršių valdovas Lamikis buvo pasirengęs ir krašto krikštui – jis 1230 metais, anksčiau nei Lietuvos valdovas Mindaugas, su popiežiaus Grigaliaus IX vicelegatu buvo dėl to sutaręs.

Gal Kuršas tikrai būtų tapęs jūrine galybe, jeigu ne dvi istorinės aplinkybės: pirmoji – prie Baltijos krantų įsikūrę kalavijuočiai ir kryžiuočiai, antroji – žemaičių ekspansija į teritoriją, XV a. pradžioje pasiekusi pakrantę ties Šventąja ir Palanga. Tai nebuvo kokia nors agresija. Tikėtina, kad giminiškos gentys jungėsi vedybų, sutarčių būdu. Tais laikais teritorija buvo apgyvendinta retai, o genčių ribose plytėjo ir visai tuščios dykros.

Plaukiojimas jūra praturtina tautas. Štai ir archeologai kuršių genties žmonių palaidojimuose randa turtingas įkapes. Nereta tarp jų sidabro papuošalų, kai kurie inkrustuoti mėlynos emalės akutėmis. Mėgta dabintis didelėmis lankinėmis segėmis. Medžiaga atsivežtinė, bet darbas vietinis, tik būdingu baltiškuoju stiliumi.

Kuršiškos kilmės daiktų randama ir skandinavų šalyse. Štai Gotlando saloje XI a. sluoksnyje jų daugiau nei švediškų. Islandų žygių aprašyme „Egilio sagoje“ vikingas giriasi kalaviju, vardu Angis, įsigytu Kurlande. Taigi mūsų protėviai su Baltijos šalių gyventojais ne tik kovojo, bet ir kuo gražiausiai prekiavo. Senovinėse liaudies dainose minimi berneliai vaizbūnai, plaukioję į pagrindinį Gotlando uostą Vizbį. Iš ten gabenosi „vaizbą“ – ginklus, audinius, druską. Štai kokia gili yra dainų atmintis – tūkstantmetė.

Dar gilesnė yra vandenvardžių ir vietovardžių atmintis. Keičiasi tautos, atsiranda ir suyra valstybės, o upelis ar ežeras – vis tuo pačiu vardu. Tuo, kurį jam davė pirmieji jį išvydę žmonės. Žemės ir vandenų vardai padėjo mokslininkams nustatyti kuršių genties apgyvendintą teritoriją. Pietinė riba – nuo Kuršių marių link Plungės ir Telšių, rytinė ir šiaurinė – Ventos upe, o vakarinė – jūros pakrante. Šias ribas dabar tikslina archeologų darbai. Genties vardas išliko vietovardžiuose: Kuršėnai, Kuršlaukė, Kuršeliai. Pats žodis „kuršas“ veikiausiai reiškė lydymą – išdegintą ir parengtą žemdirbystei miško plotą. Kita reikšmė – skurdus medelis, krūmokšnis, kokie auga degimuose.

Kristijono Donelaičio „Metuose“ yra tokia eilutė: „O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi“. Taigi čia kalbama apie šaltibarščius! Iš gyvosios žemaičių kalbos toks posakis „Susirišo skarelę į kuršę“ – reiškia, mazgu užpakalyje, kuršiškai. „Kuršiu“ žemaičiai vadina šiaudinę pamėklę, kurią padarydavo pašiepti tiems kaimynams, kurie atsilieka linamynio darbuose. Tas paprotys bus kilęs iš kažkokių istorinės atminties fragmentų sudėlioto supratimo, kad kitados čia gyventa pagonių, garbinusių savuosius dievus. Labai įdomios yra XI a. geografo Adomo Bremeniečio paskelbtos žinios apie kuršių dvasinį gyvenimą. Jis teigia, kad Kurše pilna burtininkų ir pranašautojų. Pas juos likimo sužinoti atkeliaudavę žmonės net iš tolimų Europos kraštų.

Kartais tenka išgirsti sakant, kad kuršiškai kalbėję Kuršių nerijos žvejai. Deja, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ten gyveno kuršininkai, kurių tarpusavio kalba – įdomi latvių kalbos tarmė. Kuršių kalba išnyko XVI amžiuje. Kalbininkai ilgą laiką netgi abejojo dėl jos baltiškos kilmės. Kol garsusis latvių mokslininkas Janis Endzelynas 1912 m. paskelbė darbą „Apie kuršių tautybę ir kilmę“. Jo išvada tokia: „Kuršiai – baltų gentis, kalbėjusi pereinamuoju tarp latvių ir lietuvių dialektu“. Tą patvirtino ir mūsų kalbininko Kazimiero Būgos tyrinėjimai.

Kadaise jūrose pagarsėjusios genties pėdsakai šiandien Lietuvos žemėje jau sunkiai beatsekami. Kaip poetės Juditos Vaičiūnaitės sueiliuota:

„Lyg vikingų laivas, prasmegęs klajojančiame smėly,
Lyg užmirštas balsas kadaise dainavusio kuršio,
Lyg pušys, lyg jūros dangus šiurpulingas ir mėlynas...“

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close