captcha

Jūsų klausimas priimtas

Skaitymas už pinigus atneša daugiau žalos nei naudos

Deja, pažįstu ne vieną šeimą, – ir ne kokių bukapročių, o kone pavyzdinę, – kurioje kiekviena vaikų perskaityta knyga įvertinama materialiai, įteikiant jaunajam skaitytojui, tarkim, penkiasdešimt litų. Tiesa, nemažai iš savo vaikų skaitymo paslaugą perkančių tėvų ir patys nėra tvirtai įsitikinę, kad elgiasi teisingai.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

 

Deja, pažįstu ne vieną šeimą, – ir ne kokių bukapročių, o kone pavyzdinę, – kurioje kiekviena vaikų perskaityta knyga įvertinama materialiai, įteikiant jaunajam skaitytojui, tarkim, penkiasdešimt litų. Tiesa, nemažai iš savo vaikų skaitymo paslaugą perkančių tėvų ir patys nėra tvirtai įsitikinę, kad elgiasi teisingai, tačiau mano, jog skaitymas, gaunant už tai atlygį, yra mažesnė blogybė nei televizorius ar kompiuteris, prie kurių jų vaikai neva leistų laiką, jei nebūtų suinteresuoti užsidirbti skaitydami. Jie tiki, kad skaitymas už pinigus beveik ar visai nesiskiria nuo įprasto skaitymo; „vis tiek kas nors lieka galvoje“, – sako jie, ir iš principo yra teisūs. Kažkas lieka, bet – kas? 

Nesu psichologas, nei ikimokyklinio auklėjimo specialistas, todėl neturiu teisės baisėtis šia praktika. Atvirai kalbant, netgi neatmesčiau galimybės, kad toks vaikų auklėjimo būdas gali turėti teigiamų pasekmių lavinant atsakomybės, pareigos jausmą, supažindinant juos su laisvosios rinkos ir kt. ekonomikos mechanizmais, skatinant verslumą ir netgi skiepijant suvokimą, kad išmintingam žmogui dera domėtis kultūra, tačiau ar tikrai būtent šie dalykai įprastai apibrėžiami kaip „skaitymo nauda“? Vargu.

Gaunama tą momentą, kai besąlygiškai patikime aprašomo veiksmo tapsmu kažkur, vardan kažko, toji „nauda“, beje, racionaliai neapibrėžiama, vis dėlto niekaip nėra susiejama su konkrečiomis pasaulio galimybėmis bei sumanumu, kurio reikia tomis galimybėmis naudotis. Tai beprasmė, nepritaikoma, nenaudinga –  tačiau savaime esanti – „nauda“, kuri, pamėginus ją racionalizuoti, išnyksta kaip dūmas. Taigi gali būti – vis dėlto nedrįstu teigti – jog taip yra iš tikrųjų, kad skaitydamas už pinigus vaikas iš skaitymo proceso ne tik nepasisemia nieko esmingo, bet potencialiai netenka ir to, ką būtų galėjęs gauti lakstydamas lauke ar stirksodamas prie kompiuterio; paprasčiau kalbant – patiria skaitymo žalą.

Vis dėlto šis komentaras – ne visai apie tai. Tikrąja priežastimi pasisakyti tapo leidyklos „Alma litera“ projektas „Augu skaitydamas“, kuriuo neva siekta padėti tėvams ugdyti skaitymo įgūdžius bei paversti skaitymą mėgstamu užsiėmimu ir tokiu būdu užtikrinti geresnę jų ateitį.  Jo metu vaikai (ir jaunuoliai) augino savotiškus „knygų medžius“ – o tiksliau kalbant, rungtyniavo, kas per vasarą perskaitys daugiau knygų. Nesumeluosiu sakydamas, kad rezultatai – bent tie rezultatai, kuriuos rimtu veidu paskelbė spauda, – buvo visiškai neįtikėtini ir pribloškiantys: panevėžietė nugalėtoja Agilė Kučinskaitė (11m.) per vasarą perskaitė 146 knygas arba 1,62 knygos kasdien (1 vasara= 90dienų), antrosios vietos laimėtoja kaunietė Erika Pranevičiūtė (8m.) – 133 arba 1,47 knygos kasdien,  trečia liko penkiolikmetė vilnietė Dovilė Kovaliūnaitė, perskaičiusi 114 knygų – t. y. „vos“ 1,26 knygos kasdien. Trylika dalyvių išlaikė spartų „kasdienpoknygą“ tempą, jauniausia konkurso dalyvė keturių metų mergaitė – kaip pabrėžiama, su mamos pagalba, įveikė 53 knygas – maždaug po pusę knygos kasdien (0,58).

Žinoma, egzistuoja tikimybė, kad žiniasklaidoje pateikta informacija (jos netikrinau) yra išpūsta ir netiksli, tačiau (tą reikia pripažint) ji bet kokiu atveju neblogai atspindi požiūrį (tiek pačių skaitytojų, tiek apie juos rašančiųjų) į skaitymą ir jų žinių apie skaitymo procesą lygį.  Vaikystėje pats nemažai skaičiau.  Neretai per dieną įveikdavau 250, jei nesustreikuodavo akys – ir 300 puslapių, tačiau tokių įspūdingų rezultatų tikriausiai nesu pasiekęs  (nors niekuomet neskaičiavau), tiesą kalbant, tai nelabai ir įmanoma, bent jau tradiciniam žmogui. Na, nebent leidyklos „Alma littera“ programoje dalyvavo vaikai-robotai, vietoj akių įtaisytais lazeriais žaibiškai skanavę eilutes, arba tai buvo tokios knygos-neknygos, savaime įsigręžiančios į smegenis tiesiai iš tyro oro... Akiplėšiškas melas arba nenoras prisipažinti, kad „knygomis“ buvo vadinamos plonytėlaitės brošiūrėliukės...  

Bet gal aš ir klystu. Galbūt tikrai yra vaikų, – ir netgi iš įprasto kūno ir kraujo, – besiveržiančių pranokti ir sėkmingai pranokstančių žmogaus galimybes, bet tokiu atveju (iš patirties žinau, jog knygos ne ką mažiau pavojingos negu nūdieną įprastai demonizuojamas internetas), tai viskuo nusivylusios, kenčiančios būtybės, pasiryžusios paaukoti viską, kad tik nereikėtų gyventi šiame pasaulyje, būtybės, kurioms reikia ne kokio nors „Almos literos“ blizgučio, bet psichologo konsultacijos arba, blogesniuoju atveju, kelių pakuočių raminančiųjų bei antidepresantų.

Vis dėlto esu tikras, kad nei vaikų priklausomybės, nei aukštosios skaitymo technologijos čia niekuo dėtos, nebent skaitymo už pinigus ir panašios atžalų prusinimo technologijos, įkalančios jaunuoliams į galvas, kad svarbiausia – prizas (tegul ir abejotiname konkurse, kaip šiuo atveju), o ne tikslas, kurį pasiekus jis įteikiamas. Štai kodėl ši, o ir kitos panašios akcijos, mano galva, neturi nieko bendro ne tik su skaitymu, bet ir apskritai su kultūra, lygiai kaip anaiptol ne visą visų leidyklų produkciją galime vadinti knygomis. Tai – iliustracija, kaip tėvai ir visa plačioji visuomenė suvokia skaitymą (tiksliau – kaip jo nesuvokia) ir kaip tas nesuvokimas gudročių išnaudojamas patiems ciniškiausiems tikslams; aiškus ženklas, kad (galbūt negrįžtamai) pasiklydome tarp to, kas yra skaitymas, anot siūlančių jį rinktis, ir kas jis yra kaip toks, deja.

Be abejo, procesų neįmanoma pakeisti. Tačiau vis dėlto pasakyti, kad perskaitę daugiau nei šimtą plonyčių, negudraus turinėlio knygelių per kelis mėnesius (tiek rimtų knygų perskaityti, kaip jau minėjau, neįmanoma), vaikai nieko negavo – tik prarado galimybę sveikai pašėlti lauke ar pažiūrėti puikų filmą per televizorių ar kompiuterį – reikia ir būtina. Tą žinoti privalo bent patys vaikai, dėl jų pačių ateities, tam, kad vėliau jie niekada neužmirštų, jog skaitytoju tampama ne dalyvaujant kokioje nors „skaitymo akcijoje“, perkant knygų mugėje ar festivalyje, bibliotekoje internetu pervedant mokesčius už komunalinius patarnavimus ar pagaliau užsisakius įmantraus dizaino knygų lentyną, bet uoliai ieškant to, kas neapibrėžiama ir neapsakoma. Beje, nebūtinai knygose.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...