captcha

Jūsų klausimas priimtas

Laimantas Jonušys. Valstybė kaip motina

Sakoma, kad atgautos nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje viešpatavo laukinis kapitalizmas. Laukinis ar ne visai, vis dėlto buvo daug chaoso, kurio neišvengta ir kitose pokomunistinėse valstybėse. Bet buvo ir daug laisvės – nemažai žmonių pasijuto įmesti į vandenį mokytis plaukti savo jėgomis. Potyris gali būti nemalonus, bet gali apimti ir svaiginantis laisvės jausmas.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Sakoma, kad atgautos nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje viešpatavo laukinis kapitalizmas. Laukinis ar ne visai, vis dėlto buvo daug chaoso, kurio neišvengta ir kitose pokomunistinėse valstybėse. Bet buvo ir daug laisvės – nemažai žmonių pasijuto įmesti į vandenį mokytis plaukti savo jėgomis. Potyris gali būti nemalonus, bet gali apimti ir svaiginantis laisvės jausmas.

Šiaip ar taip, laisvės tada buvo daugiau – galėjai dingti iš valdžios institucijų akiračio niekam nepranešęs, išvažiuoti gyventi į užsienį ir vėl grįžti niekam neatsiskaitydamas, galėjai parduoti seną automobilį tik į rankas atiduodamas techninį pasą ir iš rankų paimdamas pluoštelį banknotų.

Na, bet, žinoma, laukinis kapitalizmas kultūringai šaliai nedera, mes jo nepageidaujame ir niekada nepageidavome, nes ir tada daugybė žmonių ilgėjosi tėviškos valstybės globos, kokia buvo sovietmečiu. Tokia globa, suprantama, sugrįžti nebegalėjo, buvo nueita kitu keliu: kviečiantis ne griežtą tėvą, užsimojusį diržu, o kiek švelnesnę, bet taip pat globojančią motiną. Tai vadinama gerovės valstybės modeliu. Gerovė reiškia ne tai, kad visi staiga ima gerai gyventi, o tai, kad valstybė orientuojasi į tokį siekį prisiimdama didelę socialinės rūpybos naštą, stengdamasi šiek tiek perskirstyti pajamas, kad skurdžiausieji nebūtų per daug nuskriausti.

Tiesą sakant, šis gerovės siekis Lietuvoje kol kas sunkiausiai įgyvendinamas, nes skirtumas tarp turtingiausių ir skurdžiausių sluoksnių tebėra didesnis nei daugumoje Europos Sąjungos šalių; o ir apskritai – kokia gi gerovės valstybė be progresinių mokesčių. Užtat geriau sekasi kita valstybės, kaip motinos globėjos, funkcija: nors ir ne diržo, tai bent jau delno, galinčio gerai pliaukštelėti per subinę. Draudimų ir suvaržymų mūsų valstybėje vis daugėja.

Miške kurti laužą arba net kepsninę galima tik tam skirtose vietose, ir ne tik per sausrą, bet visada. Rodos, akivaizdu, kad normalūs, šiokią tokią atsakomybę jaučiantys žmonės pasirūpins, kad jų buvimo vietoje neliktų nė mažiausios kibirkšties gaisrui įsiplieksti. Bet, matyt, mūsų visuomenėje pernelyg daug nenormalių žmonių, keliančių pavojų miškams, sau ir aplinkiniams; bent jau matant gamtoje paliekamas šiukšlių krūvas, galima sutikti, kad tokių puslaukinių yra daug. Dėl mažumos keliamų problemų suvaržymai tenka visiems.

Ir apskritai gamta pasidarė truputį mažiau prieinama: vis daugiau kelių aptveriami valstybinėmis tvoromis, o paežerės privačiomis. O štai norint įvažiuoti į kai kurias saugomas teritorijas, pvz., Labanoro girią, reikia net bilietą pirkti.

Valstybė, kaip motina, į piliečius linkusi žiūrėti kaip į vaikus. Suaugę žmonės irgi neretai elgiasi kaip vaikai ir dėl to kenkia sau bei kitiems. Bet suaugusiems žmonėms reikėtų palikti teisę klysti bent tais atvejais, kai klaidos pirmiausia kenks jiems patiems. Antraip valstybę paversime vaikų darželiu. Pernai rudenį Latvijoje, Jelgavos mieste, apsinuodiję nelegaliu alkoholiu mirė aštuoni žmonės. Jie nebuvo asocialūs tipai arba alkoholikai. Tiesiog kompanija šventė kažkokia proga viename bute ir vakare pritrūko gėrimų. Vienos aukos motina paskui sakė: „Jeigu nebūtų draudžiama prekiauti alkoholiu po 22 valandos, mano duktė dabar būtų gyva.“ Draudimai ir suvaržymai vienas problemas sprendžia, kitas sukuria.

Ši – valstybės kaip motinos – tendencija atėjo iš Vakarų, bet lietuviai pasirodė esą uolūs mokiniai. Vokietija, pas mus įprastai laikoma pedantiškos tvarkos šalimi, iš tikrųjų yra liberalesnė. Štai Berlyne miesto parkuose savaitgalio vakare žmonės susėdę ant žolės rengia piknikus, dauguma su alumi ar kitokiu alkoholiu. Vilniuje to daryti negalima.

O iš tikrųjų juk ir nenorime parkuose arba gatvėse matyti buteliais ginkluotų bliuvojančių kompanijų. Visų teisės apribojamos dėl mažumos problemų. Civilizacija neįmanoma be apribojimų – klausimas tik tas, kada reikia sustoti kurti vis naujus suvaržymus. Įsijautusi į motinos vaidmenį, valstybė, t.y. ją tvarkanti valdžia, jau ir tiesiogine prasme užsimojo griebtis motinos ir tėvo funkcijų – nurodinėti, kada tėvams galima palikti vaikus vienus namuose, o kada negalima.

Komentaras buvo skaitytas per LRT radiją

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...