captcha

Jūsų klausimas priimtas

Valstybė ir mes

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje suintensyvėjo kalbos apie mūsų valstybę, apie eilinio piliečio santykius su valstybės institucijomis, kuriose piliečiai perdaug dažnai jaučiasi negerbiami. Toks padažnėjęs kalbėjimas greičiausiai liudija tam tikrus pokyčius visuomenės sąmonėje, kurie galbūt lems ir tam tikrus veiksmus. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje suintensyvėjo kalbos apie mūsų valstybę, apie eilinio piliečio santykius su valstybės institucijomis, kuriose piliečiai perdaug dažnai jaučiasi negerbiami. Toks padažnėjęs kalbėjimas greičiausiai liudija tam tikrus pokyčius visuomenės sąmonėje, kurie galbūt lems ir tam tikrus veiksmus.

Tokių kalbų fone kažkodėl prisiminiau Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Johno Kennedy žodžius, kuriuos jis pasakė savo inauguracinėje kalboje: „Neklausk, ką tavo šalis gali tau duoti, – klausk, ką tu gali duoti savo šaliai“. Šie žodžiai dažnai cituojami amerikietiškuose pilietinio ugdymo tekstuose kaip patriotinio auklėjimo priemonė, tačiau garsusis amerikiečių liberalių pažiūrų ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Miltonas Friedmanas į šiuos žodžius pažiūrėjo kritiškai.

Jo manymu, nė viena šio posakio dalis neišreiškia tokio piliečio ir valstybės santykio, kuris būtų laikytinas laisvos visuomenės laisvų žmonių idealu. Pirmoji posakio dalis – „ką tavo šalis gali tau duoti“ – remiasi prielaida, kad valstybė yra globėja, o pilietis yra  globotinis, tačiau ši prielaida akivaizdžiai prieštarauja laisvo žmogaus įsitikinimui, kad jis pats atsako už savo likimą. Antroji posakio dalis – „ką tu gali duoti savo šaliai“ – remiasi prielaida, kad valstybė yra ponia, o pilietis yra jos tarnas.

M. Friedmano nuomone, laisvam žmogui valstybė nėra nei dovanų dalintoja, nei ponia, kuriai reikia tarnauti. Laisvas žmogus neklausia, nei ką jam gali duoti valstybė, nei ką jis gali duoti savo valstybei. Valstybė jam – tai priemonė ir instrumentas, galintis būti naudingas visiems mums, siekiant, kad asmeniniai įsipareigojimai būtų vykdomi, kad kiekvieno mūsų tikslai būtų įgyvendinami.

Kiek šie Amerikos prezidento žodžiai ir  liberali jų kritika tinka mūsų dabartinei visuomenei, vis aiškiau suvokiančiai, kad jos atkurta ir kuriama valstybė nelabai atitinka tą viziją, kurią daugelis matė Sąjūdžio mitinguose? Akivaizdu, kad jie netinka beveik milijonui mūsų senatvės ir neįgalumo pensininkų, kurie jau davė, ką galėjo ir kiek galėjo, o dabar tiesiog tikisi iš valstybės  nors kiek didesnių pensijų. Ar galima J. Kennedy žodžiais kreiptis į mūsų jaunimą, kurio vis didesnė dalis, kaip rodo sociologinės apklausos, nesieja savo ateities su Lietuva? Galų gale kaip šiuos žodžius ir liberalią jų kritiką vertintų tie, kurie dirba ir moka mokesčius? Ar padeda mūsų valstybė verslininkams, ar saugo ji samdinių teises? Pasiklausius Laisvosios rinkos instituto ekspertų, mūsų valstybė verslui tik trukdo, o profesinės sąjungos pateiktų šimtus pavyzdžių apie samdinių teisių pažeidimus. Negi artėjame prie visuotinio nepasitenkinimo savo valstybe?

Liberaliai minčiai, kad laisvas žmogus pats atsako už savo likimą prieštarauja visa XIX ir XX šimtmečių bent jau Europos istorija, kuri akivaizdžiai rodo didelį visų socialinių grupių norą bent jau dalį atsakomybės už savo asmeninį likimą perkelti ant visos visuomenės pečių. Šio noro realizavimas yra šiuolaikinė valstybinė socialinio draudimo sistema, kuri draudžia mus nuo bedarbystės,  nelaimių, ligų ir nepajėgumo dirbti dėl amžiaus. Taip valstybė tapo globėja ir jokios demokratinės visuomenės piliečiai nebalsuos už tai, kad šios globėjos neliktų.

Tačiau valstybė globėja – tai didelis ir galingas biurokratinis aparatas, kurį kontroliuoti yra nepaprastai sunku. Eiliniai piliečiai dažniausiai pasijunta tiesiog bejėgiai prieš valdininkus ir tada visa neviltis ir skausmas perkeliamas abstrakcijai – Lietuvos valstybei. Ką daryti?

Dar prieš šimtą metų didysis vokiečių sociologas Maxas Weberis rašė, kad biurokratines sistemas suvaldyti gali tik charizmatiniai politiniai lyderiai. Tačiau ar turime tokių? Ar tie žmonės, kurie vadina save politikais, yra pajėgūs tai daryti? O gal jie net nenori tai daryti?

Gegužės mėnesį mirė poetas Tomas Arūnas Rudokas. Savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ išspausdino jo sentencijas, kurių viena skamba taip: „Aš taip tikėjau Prezidente! O dabar nebetikiu. Kas atsitiko? Nieko. Būtent – neatsitiko nieko. Kuo aš tikėjau – neatsitiko nieko. Taškas.“       

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close