captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. V. Putiną „užjaučiantys“ konservatoriai: Amerikoj ir tokių yra!

Kartais įdomu žvilgtelėti į JAV konservatorius, kurių esama dviejų  pakraipų. Vieni siūlo, kad Jungtinės Valstijos rūpintųsi tik savo tiesioginiais reikalais ir mažiau kištųsi į likusį pasaulį, nebandytų jam diriguoti. Kiti reikalauja, kad amerikiečiai ir toliau stengtųsi keisti pasaulį taip, kad jame įsitvirtintų laisvoji rinka ir kitos politinės bei pilietinės laisvės vertybės.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Kartais įdomu žvilgtelėti į JAV konservatorius, kurių esama dviejų  pakraipų. Vieni siūlo, kad Jungtinės Valstijos rūpintųsi tik savo tiesioginiais reikalais ir mažiau kištųsi į likusį pasaulį, nebandytų jam diriguoti. Kiti reikalauja, kad amerikiečiai ir toliau stengtųsi keisti pasaulį taip, kad jame įsitvirtintų laisvoji rinka ir kitos politinės bei pilietinės laisvės vertybės.

Pirmieji dažnai save vadina „paleokonservatoriais“, antrieji – „tradiciniais konservatoriais“, tarp kurių ypač ryškūs anksčiau kartais kairiaisiais ar netgi komunistais buvę „neokonservatoriai“. Pirmųjų žurnalas – „American Conservative“, antrieji periodinių leidinių turi daugiau, vienas jų – „National Review“.

Šįkart vėl pažvelgsime į „American Conservative“. Jo vyriausiasis redaktorius – senas žurnalistas, buvusio prezidento Richardo Nixono kalbų rašytojas, dukart pats nesėkmingai kandidatavęs į Amerikos prezidentus Patrickas J. Buchananas liepos 25-ąją paskelbė straipsnį provokuojančia antrašte „Ukraina niekada nebuvo verta karo“.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad straipsnio autorius užkibo ant rusų komunistų meškerės. Bet taip nėra, bent ne visai: P. J. Buchananas, paleokonservatorius, nuoširdus katalikas, senas, net kietas antikomunistas, tad jeigu ant ko jis ir užkibo, tai tik ant ­– ne, netgi ne rusų, o galbūt rusiškojo imperializmo meškerės.

Žinoma, tai būtų liūdna, ypač tiems lietuviams, kurie ant konservatorių automatiškai nespjaudo. Tačiau leiskime toliau kalbėti pačiam P. J. Buchananui.

Straipsnį jis pradeda labai padoriai: „1933 m. Ukrainoje reiškėsi „Holodomoras.“ Per priverstinę sovietų žemės ūkio kolektyvizaciją išnaikinus nepriklausomus žemdirbius, Ukrainai buvo primestas tautą žudantis badas, atimant iš jos visus maisto produktus.

Spėjama, kad dėl to išnaikinti nuo dviejų iki devynių milijonų žmonių. „New York Times“ žurnalistas Walteris Duranty tuos pranešimus pavadino „piktybiška propaganda“ ir už savo melagingą nesuvokimą netgi laimėjo Pulitzerio premiją. 

O 1933 m. lapkritį, per pačią „Holodomoro“ viršūnę, Franklinas Delano Rooseveltas, pats didžiausias iš visų kairiųjų liberalų, pakvietė TSRS užsienio reikalų ministrą Maksimą Litvinovą priimti oficialų savo pono Josifo Stalino žudikiško režimo pripažinimą iš Jungtinių Amerikos Valstijų pusės.

Taip rašo P. J. Buchananas, parodydamas, kad puikiai atskiria ukrainiečiams primestą žiaurią tikrovę nuo Maskvos propagandos, ant kurios tikrai užkibo daugelis politiškai „rausvų“ amerikiečių.

Bet tuoj po to P. J. Buchanas prabyla: „1991 m. rugpjūčio 1-ąją, tik keturis mėnesius prieš Ukrainai pasiskelbiant nepriklausoma nuo Rusijos, (senasis) George`as H. W. Bushas įspėjo Kijevo deputatus štai kaip: „Amerikiečiai nepalaikys tų, kurie siekia nepriklausomybės tik tam, kad toli esančią tironiją pakeistų vietiniu despotizmu. Jie nepadės tiems, kurie propaguoja savižudišką nacionalizmą, paremtą tautine neapykanta.“

Trumpai sakant, teigia P. J. Buchananas, Ukrainos nepriklausomybė niekada nebuvo Amerikos darbotvarkės dalis. Nuo 1933 iki 1991 m. ji   niekada nebuvo susijusi su gyvybiniais JAV interesais. Senasis Bushas buvo nusistatęs prieš ją.

Nuo savęs pridursime, jog P. J. Buchananas čia šiek tiek neteisus. Juk cituotuose senojo Busho žodžiuose nieko prieš Ukrainos nepriklausomybę nėra, tie išmintingi žodžiai turėtų būti priimtini visiems laisvę mylintiems pavergtųjų tautų draugams.

Tiesa, Bushas tėvas tikrai per ilgai delsė pripažinti iš Sovietų imperijos išsilaisvinusių valstybių, įskaitant Lietuvos, nepriklausomybę. Tačiau tą pačią Ukrainą Amerika dar prezidentaujant tam pačiam Bushui oficialiai pripažino  1991 m. gruodžio 25-ąją.

O P. J. Buchananas visiškai klysta sakydamas, kad „Ukrainos nepriklausomybė niekada nebuvo Amerikos darbotvarkės dalis“. Ji tokia  buvo bent nuo 1959 m., kai Amerikos Kongresas oficialiai įvedė jau nuo 1953 m. minimą metinę Pavergtųjų tautų savaitę, o tarp tų daugiau nei 20 tautų pirmosios keturios įrašytos Lenkija, Vengrija, Lietuva, Ukraina.

Be to, vienas tos savaitės kūrėjų ir aktyviausių Pavergtųjų tautų komiteto narių buvo ukrainiečių emigrantų sūnus, politologijos profesorius Levas Dobriansky. Kiek prisimenu, ir pats P. J. Buchananas visada palaikydavo Pavergtųjų tautų, tarp kurių ir Ukraina, prisiminimą ir renginius.

Tačiau dabar šis žurnalistas rašo: „Kada šis klausimas, kieno vėliava plevėsuoja virš Donecko ar Krymo, tapo toks svarbus, kad mes net apginkluotume ukrainiečius, kovojančius su Rusijos remiamais sukilėliais, ir svarstytume suteikti NATO garantijas Kijevui, kurios galėtų vesti mus prie karo su branduolinį ginklą turinčia Rusija?“

Nuo F. D. Roosevelto laikų JAV prezidentai buvo įsitikinę, kad Amerika negali izoliuotis nuo didžiausios pasaulyje tautos vadovų, teigia P. J. Buchananas ir tada, išvardijęs keletą atvejų, kai skirtingi JAV prezidentai net po kruvinų Kremliaus veiksmų, kuriuos pasmerkė, vis dėlto ieškojo sąlyčio su Maskva taškų, padaro tokią išvadą: „Kad ir ką galvotume apie sovietinius diktatorius, kurie blokavo Berlyną, pavergė Rytų Europą, į Kubą gabeno raketas ir arabus apginklavo Izraeliui puldinėti, visi prezidentai nuo D. Eisenhowerio iki G. Busho senojo siekė įvesti Rusijos vadovus į dialogą. To reikalavo noras išvengti katastrofiško karo. Tad kaip galime išaiškinti dabartinio JAV užsienio politikos elito šauksmus už Rusijos konfrontavimą, izoliavimą ir paralyžiavimą, V. Putiną paverčiant moraliniu ir politiniu raupsuotuoju, su kuriuo garbingi valstybės vyrai ir moterys niekada neturėtų kalbėtis?“

Toliau jis dar prideda tokį klausimą: „Ką V. Putinas padarė tokio, kas iš tolo prilygtų milijonus išmarinusiam  priverstiniam badui Ukrainoje ar Vengrijos sukilėlių išnaikinimui ar Varuvos pakto įvykdytam Čekoslovakijos numalšinimui?“

Į pirmąjį klausimą pasiūlyčiau tokį atsakymą. Taip, V. Putinas yra moralinis ir politinis raupsuotasis, tačiau krikščionims reikia ir tokius mylėti, tik ne nusileidžiant ar pataikaujant jiems, o sudrausminant juos per ekonomines sankcijas.

Bet tai nėra Rusijos liaudies „konfrontavimas, izoliavimas ar paralyžiavimas“, jis toks tampa tik dėl to, jog Rusijos valdovai nenori, kad jų žmonės gyventų normaliai kaip vakariečiai, kurie verčiasi  pakenčiamiau nei rusai ir jokių rimtesnių konfliktų su kaimynais neturi, įsteigus NATO ir Europos Sąjungą.

Žinoma, kaip velnias kryžiaus reikia vengti karo, – čia P. J. Buchananas teisus. Tačiau į jo antrąjį klausimą reiktų atsakyti taip. Būtent tam, kad V. Putinas netaptų antruoju Stalinu ar dar kitos (ne tik čečėnų) tautos kruvinu malšintoju, jį ir reikia sudrausminti dabar, imantis dar griežtesnių priemonių, nei tada ėmėsi Vakarai, neišgelbėję nei Vengrijos, nei Čekoslovakijos.

Tačiau tų priemonių pakako, kad sugriūtų Sovietų Sąjunga, prie to daugiausia prisidedant patiems tos imperijos žmonėms. Gal ateis laikas, kai Rusijos vadovai pagaliau pradės rūpintis ne tik savimi, bet ir pačiais rusais, sieks jų apčiuopiamos gerovės, tarnaus rusų tautos tikriesiems interesams, tada ko gero be karo grius ir V. Putino fašistinis režimas. 

Deja, P. J. Buchananas to nemato. Kitą kartą apžvelgsime dar daugiau jo ir panašiai mąstančių jo draugų pasisakymų, rodančių, kad ir Amerikoje netrūksta „užjaučiančių“ V. Putiną žmonių. Bet gal... tiesa yra sudėtinga?

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...