captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pasaulio literatūros premijos. Jennifer Egan „Smogikų gaujos apsilankymas“

LRT Radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija rengia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Pristatome literatūros apžvalgininko, poeto Mariaus Buroko recenziją apie Jennifer Egan romaną „Smogikų gaujos apsilankymas“.  
BFL nuotr.
BFL nuotr.

LRT Radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija rengia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Pristatome literatūros apžvalgininko, poeto Mariaus Buroko recenziją apie Jennifer Egan romaną „Smogikų gaujos apsilankymas“. 

Sprendimas, kam turi atitekti literatūrinė premija šiek tiek primena loteriją. Net ir labai patyrusi, apsiskaičiusi žiuri ar komisija ima ir suklysta arba nusprendžia taip, kad viso pasaulio skaitytojai kraipo galvas ir gūžčioja pečiais.

Viena įsimintiniausių šių metų literatūrinių naujienų buvo ta, kad pirmąkart per daugiau nei keturiasdešimt metų nebuvo paskirta Pulitzerio premija už prozą. Verdiktą paskelbusi komisija teisinosi, kad jai pateiktos knygos buvo puikios, tačiau pernai metais šią premiją pelniusiam Jennifer Egan romanui „Smogikų gaujos apsilankymas“ neprilygo.

Minėtąjį romaną galima perskaityti ir lietuviškai. Jį šių metų pradžioje išleido leidykla „Metodika“ – stebėtinas operatyvumas. 

Romanas yra pelnęs ne tik 2011 metų Pulitzerio premiją, bet ir 2010 metų  Nacionalinės knygų kritikų draugijos apdovanojimą už prozą. Šiuo metu garsioji televizija HBO pagal „Smogikų gaujos apsilankymą“ kuria serialą.

„Smogikų gaujos apsilankymas“, kurį vienas aštrialiežuvis kritikas praminė „pankų eros Prustu“ – daugialypės struktūros ir novatoriškos formos romanas. Jį sudaro trylika skirtingų pasakojimų, kuriuos tarpusavyje sieja bendri veikėjai ir bendros temos.

Vienas veikėjų – Benis Salazaras, jaunystėje buvo pankroko grupės narys, o dabar jis – muzikos įrašų prodiuseris. Benio padėjėja dirba Saša – jauna moteris, serganti kleptomanija – nenumaldomu potraukiu vagiliauti. Kartą ji susipažino su Aleksu, tačiau juos siejo tik vienas pasimatymas. Po kelerių metų Aleksas susitiks su Beniu ir prisimins Sašą. Ir tai tik keletas  personažų iš itin margos muzikantų, valkatų, vadybininkų, gangsterių galerijos.

„Smogikų gaujos apsilankymas“ – knyga apie atmintį ir bendrystę, laiką ir pasakojimą, tęstinumą ir trūkinėjančius ryšius, išradingas brendimo ir senėjimo skaitmeniniame amžiuje tyrimas. Knygos santrauką sunku pateikti, tačiau ją smagu skaityti po truputį, pro balsų kakofoniją įžvelgiant bendrą juos jungiančią siužeto liniją.

Antraeiliai vienos romano dalies veikėjai tampa pagrindiniais kitoje dalyje, pasakojimas šokinėja nuo pirmo asmens prie trečio, įterpiamas ir antras asmuo. Šokinėjama ir per laikus: praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pankų muzikos ir kultūros banga San Franciske sutampa su  veikėjų paauglyste, dešimtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis atranda buvusius pankus netekusius iliuzijų, gyvenančius priemiesčiuose ir dirbančius nuobodžius darbus. Autorė romane nebijo žvilgteli ir į priekį – vaizduojama niūroka pagrindinių veikėjų vaikų ateitis Kalifornijos dykumoje. Pasakojimo stilius taip pat margas: nuo tragedijos iki farso, o įdomiausias skyrius – dvyliktasis „Pauzės rokenrolo ritmu“. Jis pateiktas kaip „Power Point“ prezentacija – atskiromis grafinėmis skaidrėmis, savotiškomis schemomis. Nepaisant to, ši prezentacija – šiltas ir jausmingas pasakojimas.

Knygos autorė J. Egan sako, kad romaną įkvėpė du dalykai: Marselio Prusto epopėja „Prarasto laiko beieškant“ ir garsusis HBO serialas „Sopranai“. Ji sakosi romaną rašiusi ranka ir užtrukusi trejus metus. „Rašau ranka, nes taip lengviau iš pasąmonės ištraukti įvairius dalykus“, – tikina autorė.

Kitame interviu autorė paaiškina, kodėl pasirinko tokią neįprastą romano struktūrą. „Aš nustačiau sau taisykles, pažadėjau sau parašyti romaną, kurio kiekviename skyriuje tyrinėjamas visai kitas veikėjas, požiūrio taškas ar stilius“, – sako Jennifer.

Tokią romano struktūrą – gyvą ir margą koliažą, užsienio kritikai jau suskubo pavadinti nauja šiuolaikinės literatūros mada.  Panašiai parašytas ir puikus Columo McCanno romanas „Tegul sukasi puikus pasaulis“ („Let the Great World Spin“), pelnęs 2009 metų Nacionalinį knygos apdovanojimą ir tarptautinę IMPAC Dublin literatūrinę premiją. Šokinėjimu po įvairius laikmečius ir epochas – iš gilios praeities, per dabartį į tolimą ateitį pagrįstas 2004 metais pasirodęs ir Bookerio premijai nominuotas rašytojo Davido Mitchello romanas „Debesų atlasas“ („The Cloud Atlas“), pagal kurį sukurto filmo premjera – šių metų spalį. Nė vieno iš šių kūrinių, deja, dar neturime lietuviškai.

Minėtuose romanuose daugybės skirtingų žmonių požiūrio taškai sujungiami į visumą – chorą, simfoniją, vadinkite kaip norite. Tokios struktūros ir stiliaus atsiradimą kritikai sieja su mūsų gyvenamu laikmečiu. Literatūra stengiasi neatsilikti nuo informacija perpildyto pasaulio, romanas organizuojamas internetinės erdvės principu, ir dabar visiems veikėjams leidžiama kalbėti kartu ir pasakoti savo istorijas.

J. Egan paaiškina ir neįprastą romano pavadinimą, kurį sugalvojo dar nepradėjusi rašyti knygos, net nežinodama apie ką ji bus. „Rašydama knygą aš vis klausiau savęs: „Kas tas smogikas?“ Ir pagavau save rašančią sakinį – „Laikas yra smogikas“. Suvokiau, kad tai tiesa – laikas yra nematomas smogikas, nes tu nekreipi į jį dėmesio, kol bandai susitvarkyti su kitais, tiesiai priešais tave esančiais smogikais“, – sako autorė.

Taip, laikas – pagrindinė kūrinio tema. Laikas, kuris negrįžtamai pakeičia žmones, priverčia juos atsisakyti svajonių, negailestingai išsklaido iliuzijas, o roko žvaigždes paverčia apgailėtinomis griuvenomis. Tiesa, laikas ne tik skaudina, jis gydo – padeda užsitraukti senoms žaizdoms, padeda pamiršti, suteikia dar vieną progą ir galop sustato viską į savo vietas.

O laiko tėkmė parodoma ne tik per sudėtingus ir dažnai skaudžius veikėjų santykius, bet ir per muziką.

 „Aprašiau muzikos pasaulį iš nostalgijos. Jutau, kad mūsų skaitmeniniais laikais jis negrįžtamai keičiasi ir troškau tuos laikus pagerbti, pabrėžti kaitą, o taip pat norėjau, kad muzikos pasaulis atspindėtų bendrą technologijų sukeltą kultūrinį pokytį“ – sako J. Egan.

Per muziką parodoma sena kaip pasaulis istorija – kaip maištininkas tampa prisitaikėliu, tačiau muzika tampa ir būdu prisikelti, kaip tai nutinka vienam iš knygos veikėjų Skočiui Hausmanui.

Iš viso to, ką čia susakiau, galima susidaryti nuomonę, kad tai mirtinai rimta knyga, nagrinėjanti mirtinai rimtus dalykus. Laimė taip nėra, ji parašyta žaismingai, su geroka humoro bei ironijos doze, dialogai šmaikštūs ir tikslūs, o pati romano kalba labai lanksti ir gyva.

„Smogikų gaujos apsilankymas“ – ketvirtasis daugybę apdovanojimų už savo kūrybą pelniusios ir viena talentingiausių JAV rašytojų laikomos J. Egan romanas. Šiuo metu autorė nemiega ant Pulitzerio premijos laurų, bet renka medžiagą naujai knygai – apie moteris, kurios statė ir dažė laivus Bruklino laivų statykloje Antrojo pasaulinio karo metu.

Tiek trumpai apie romaną, o dabar galbūt vertėtų pristatyti Pulitzerio premiją. Pulitzerio premija (The Pulitzer Prizes) –Jungtinėse Amerikos Valstijose skiriama premija už geriausius žurnalistikos, literatūros arba muzikos kūrinius. Ją įsteigė Amerikos laikraščių leidėjas Josephas Pulitzeris, laikomas talentingiausiu XIX amžiaus pabaigos laikraščių leidėju ir tapęs JAV žurnalistikos sąžiningumo, visuomenės interesų gynybos simboliu.

Savo testamentu jis paskyrė visą savo turtą, sudariusį tiems laikams didžiulę 2 milijonų dolerių sumą, žurnalistikos mokyklai įsteigti. Ketvirtadalis minėtosios sumos turėjo būti panaudota premijoms ir stipendijoms, skirtoms skatinti Amerikos literatūrą, švietimą, ginti visuomenės interesams ir kelti jos moralei“.

Pulitzerio premiją nuo 1917 m. kasmet gegužės mėnesį teikia JAV Kolumbijos universiteto Pulitzerio premijų globos komitetas, rekomendavus žiuri, į kurią įeina žymiausi šalies žurnalistai, kultūros darbuotojai ir universiteto rektorius. Premijos vertė – 10 tūkst. JAV dolerių. Išimtis yra tik kategorijoje už tarnavimą visuomenei, kurio laimėtojas gauna aukso medalį.

Didžiausią vertę ir svorį turi Pulitzerio premija teikiama už žurnalistiką. Literatūrinį Pulitzerio apdovanojimą nustelbia literatūrinė Nobelio premija ar tas pats Bookeris. Bet ši premija išlieka viena įtakingiausių JAV literatūrinių premijų, atverianti autoriui kelią į pasaulinę šlovę ir smarkiai padidinanti jo knygų perkamumą.

Trumpai paminėsiu keletą kiekvienam lietuvių skaitytojui žinomų romanų, pelniusių Pulitzerio premiją: Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“ (1937), Johno Steinbecko „Rūstybės kekės“, 1953 E. Hemingway „Senis ir jūra“ (1953), Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“ (1961), Toni Morrison „Mylima“ (1988), Philipo Rotho „Amerikos pastoralė“ (1998), Michaelio Cunninghamo „Valandos“ (1999). 

Lietuvių leidyklos yra išleidę ir keletą naujausių Pulitzerio premijos laureatų knygų: 2003-aisiais premiją pelniusį Jeffrey Eugenideso romaną „Midlseksas“, 2005 metų laimėtoją – Marilynn Robinson romaną „Gileadas“, 2007 metais premiją pelniusį Cormaco McCarthy romaną „Kelias“. Tikiuosi, kad kada nors kas nors išvers ir išleis 2010 metų laimėtojo Paulo Hardingo subtilų, šviesų, meistriškai parašytą kūrinį „Visų galų meistrai“ ir pašėlusį, kandų, barokišką Junot Diaz romaną „Trumpas ir stebuklingas Oskaro Vao gyvenimas“, premiją pelniusį 2008-aisiais.

Tad kodėl Pulitzerio premija už literatūrą nebuvo įteikta šiemet? Juk finale buvo net trys kūriniai. Svarbiausias jų – Davido Fosterio Wallace`o  didžiulis romanas „Blyškusis karalius“ apie Nacionalinės mokesčių tarnybos klerkų pragariškai nuobodų gyvenimą. Romanas sudarytas iš užrašų, likusių po rašytojo savižudybės 2008 metais. Kiti pretendentai – rašytojos Karen Russell debiutinis magiškojo realizmo kupinas romanas „Swamplandia!“ apie Floridos pelkėse gyvenančią ekscentrišką šeimyną ir Deniso Johnsono apysaka „Train Dreams“ („Svajonės apie traukinius“) – mini epas apie padienio darbininko gyvenimą XX amžiaus pradžios Amerikoje.

Pasak Sigo Gisslerio, Pulitzerio premijos komiteto pirmininko, pagrindinė priežastis, kodėl nebuvo įteikta premija, yra ta, jog nė vienas iš trijų kūrinių balsavimo metu negavo daugumos balsų. Žinoma, nieko nauja , kad premija už grožinį kūrinį nebuvo įteikta. Paskutinįkart šios premijos niekas negavo 1977-aisiais. Iš viso Pulitzerio premija už literatūrą nebuvo įteikta net 11 kartų. Pavyzdžiui, 1941- aisiais Ernesto Hemingway romanas „Kam skambina varpai“ vienam iš Pulitzerio tarybos narių – Kolumbijos universiteto rektoriui, pasirodė įžeidžiantis, todėl premiją už literatūrą tais metais taip ir nebuvo įteikta.

Dauguma apie šį įvykį rašiusių žurnalistų mano, kad bėda slypi ne prastoje pernai metų JAV literatūros kokybėje, o pačiame atrankos procese. Nominuoti knygą Pulitzerio premijai gali bet kas, tad nieko nuostabaus, jog žiuri teko perskaityti 341 knygą. Atrinkusi tris pretendentus, žiuri pateikia juos Pulitzerio premijos komitetui, kuriam ir tenka išrinkti laimėtoją. O Pulitzerio premijų komitete dažnai sėdi žmonės tolimi literatūrai. Taigi, regis, šį mechanizmą reiktų tobulinti, o daugiau nieko baisaus ir neįvyko. 

Radijo recenzija skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pasaulio literatūros premijos

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...