captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rudeninis derlius – iš laukų ir mokslo barų

Prasidėjo spalis – spalvingiausias metų laikas. Gaila, kad saulutė jau tik retsykiais pro miglas šypteli. Spalį saulėtų valandų vidutiniškai tėra apie šimtą. Pirmosiomis jo dienomis paros temperatūra paprastai nukrenta žemiau 10 laipsnių Celsijaus, o paskutinėmis – ir žemiau 5. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Prasidėjo spalis – spalvingiausias metų laikas. Gaila, kad saulutė jau tik retsykiais pro miglas šypteli. Spalį saulėtų valandų vidutiniškai tėra apie šimtą. Pirmosiomis jo dienomis paros temperatūra paprastai nukrenta žemiau 10 laipsnių Celsijaus, o paskutinėmis – ir žemiau 5.

Senovėje šis laikas vadintas lapkrisčiu – pagal tai, kas darosi aplinkui. Augalai ima ruoštis žiemos miegui. Net ąžuolas neišlaiko savo lapelių iki mėnesio pabaigos. Matyt, suklysta įtvirtinant bendrinėje kalboje mėnesio pavadinimą... Ir štai kodėl: pirmieji lietuviški kalendoriai mūsų krašte buvo parengti pagal lenkiškųjų pavyzdį. O tie atitinka žymiai pietesnį, šiltesnį klimatą. Mūsų lapkritis – visai be lapų.

O spalis istoriniuose dokumentuose vadintas ir kitais vardais. Štai žemės ūkio darbus įprasmindavo senoviškas visagavio mėnesio pavadinimas – jau visas derlius būdavo užbaigiamas nuimti nuo laukų, iš daržų ir sodų: ir linai, ir ropės, ir obuoliai. Dar įdomu, kad prūsiškuose kalendoriuose einamasis mėnuo įrašytas septintinio vardu. Tai andainykščio laiko skaičiavimo aidas, įrodantis, kad žemdirbiui metai išties prasidėdavo tada, kai laukus užlieja pavasarinė žaluma.   

Pavadinimas „spalis“, seniau – „spalių“ arba „spalinis“, pasako, kad pagrindinis rudens rūpestis kaime būdavo linų apdorojimas. Spaliai – tai lūženos, kurias reikia nubraukti ir iššukuoti sulaužius mintuvais išdžiovintus linų stiebelius. Panaudodavo spalius namo lubų apšiltinimui. Darbas, nors ilgas, tikra „lino kančia“, bet atliekamas po stogu, prikūrentoje jaujoje: sausa, šilta.

Ir tikrai nepabosdavo, pasikvietus kaimynų talką. Susirinkus jaunimui skamba juokai, pašmaikštavimai. Štai talkininkai šeimininkės klausia: „Ką išvirsi pabaigtuvėms?“ Ta atsako: „Spalių gručę su šuns koja“. O jei kuris nuo valgio nosį suka, paklaus: „Ko vaipais kaip kumelė, spalių paduota?“ Dar ir palygins: „Gražus kai šuva, iš spalių išlindęs“. O šalin pavaryti gali taip: „Eik sau į spalius gult!“ Mintuvai irgi tinka vaizdingiems palyginimams. Štai apie godžiai valgantį taip pasakoma: „Ans ėda kaip mintuvais“. Ir įžūlėlį, blogai išauklėtą jaunikaitį taikliai apibūdina: „Tas tai per mintuvus neperleistas“.

Kai jau nuvalytas derlius, sukauptos atsargos žiemai – kaip tuo nepasidžiaugti. Ir taip būdavo nuo senų senovės. Garsus XV amžiaus lenkų istorikas Janas Dlugoszas aprašė lietuvių rudens rūpesčių užbaigą. Jo žodžiais: „Lietuviai turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius – sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, valgė ir numesdavo maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti“.

Mūsų laikais esama ir kitokio rudeninio derliaus. Tai mokslo darbai, kurie pristatomi seminaruose, konferencijose. Štai jau pusšimtis metų, kai kas keleri metai surengiamos bendros Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų konferencijos. Jų idėją subrandino garsūs profesoriai: latvių medicinos akademikas Paulas Stradinis (1896–1958) ir mūsų astronomas bei mokslo istorikas akademikas Paulius Slavėnas (1901–1990). 1958 metų birželio 6–7 dienomis Rygoje įvyko pirmoji tokia konferencija. Pradžia buvo kukli: dalyvių – 12, perskaityti 9 pranešimai. Vietinės iniciatyvos Sovietų Sąjungoje apskritai nebuvo skatinamos, nuogąstauta dėl nacionalizmo ar separatizmo pasireiškimų. Tačiau tąkart laimingai pataikyta į „chruščiovinio atšilimo“ laikotarpį, o vėliau įsibėgėjusią tradiciją nutraukti jau buvo nepatogu politiškai. Juolab, kad vadinamose Pabaltijo konferencijose dalyvaudavo nemažai mokslininkų ir iš kitų sąjunginių respublikų bei užsienio.

Kiekvienas toks mokslo renginys žymėjo nemažą žingsnį trijų Baltijos šalių mokslo ir technikos istorijos tyrinėjimų baruose. Ir kartu stiprino tautinę savigarbą, regioninį tapatumą, pasipriešinimą komunistų valdžios diegiamam mankurtizmui. Slogioje sovietmečio atmosferoje darbas mokslo istorijos baruose nebuvo laikomas pilnaverčiu; šiai disciplinai vis neatsirasdavo vietos studijų programose. Nebuvo įkurta ir mokslo istorijos institucijų, tik visuomeninės bendrijos. Kitaip tariant, šios srities tyrinėjimai – entuziastų laisvalaikiu, atostogų metu. Universitetų ir institutų vadovai netoleravo šios krypties tyrinėjimų, dažnai vertindami tai kaip įtartinas nacionalizmo apraiškas. Ir išties, šiose konferencijose prabilta apie europines mokslo ir kultūros ištakas mūsų kraštuose, sovietinio režimo represuotus ar emigravusius mokslininkus, didžiulį Pabaltijo vokiečių indėlį į Rusijos mokslą; diskutuota ir kitomis anuomet valdžiai „nepatogiomis“ temomis.  Konferencijose mintys buvo reiškiamos gana laisvai, bendrauta tikrai neformaliai. O 1988 metų vasarį Latvijos, Estijos ir Lietuvos mokslo istorikai pirmieji pareiškė atsiskirią nuo Sovietų Sąjungos nacionalinio komiteto, 1990 metų spalio 29 dieną Rygoje jau buvo įkurta Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacija (BAHPS), išrinkta jos taryba. Po kelerių metų, 1993 metais, asociacija tapo Tarptautinės mokslo istorijos ir filosofijos sąjungos (IUHPS) nare.

Bendros konferencijos – puikus ir labai sektinas trijų Baltijos šalių bendradarbiavimo pavyzdys. Lietuvos gamtos mokslų ir technikos istorijos tyrinėtojai bei mokslo metodologai ir filosofai aktyviai reiškėsi visose 24 konferencijose. Tradiciškai šiuos forumus rengia paeiliui Lietuvos, Latvijos ir Estijos asociacijos, skirdamos juos svarbių mokslo istorijos sukakčių paminėjimams. Tad jau virš 50 metų, kai veikla mokslo istorijos baruose gerokai paįvairina ir praturtina mūsų šalių intelektualinį gyvenimą. Remiantis konferencijose skelbtais tyrinėjimų rezultatais buvo parengti labai reikšmingi leidiniai – kolektyvinės monografijos apie Tartu ir Vilniaus universitetus, Rygos politechnikos institutą.

Jubiliejinę 25-ają konferenciją patikėta surengti Lietuvos mokslininkams, ji savo darbą pradės šį ketvirtadienį Vilniuje. Pagrindinė šio forumo tema – „Mokslo istorija ir muziejai“; juk minime Muziejų metus, 200 metų sukaktį nuo pirmojo viešojo Lietuvos muziejaus – Dionizo Poškos Baublių įkūrimo.

O trečiadienį patarčiau keltis kartu su „Ryto garsais“, mat prieš saulei patekant rytų pusės dangaus skliaute švytės kažkas nepaprastai gražaus. Tai Aušrinė priartės prie pat Liūto žvaigždyno pirmojo ryškio žvaigždės – „karališkojo“ Regulo. 

Pasakojimas skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...