captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vykintas Pugačiauskas. V. Putino pasirinkimas

Kad Vakarų sankcijos nesustabdys Rusijos prezidento, niekas, tiesą sakant, ir neabejojo. Ne staigiam poveikiui jos skirtos, jų padariniai turėtų pasijusti bent po kelių mėnesių. Tačiau pats Vladimiras Putinas tiek laiko neturi: jam gali tekti rinktis jau pačiu artimiausiu metu. Ir tai nėra tik paprastas pasirinkimas tarp karo ir taikos, nes abu variantai jam pavojingi.
S. Žiūros (BFL) nuotr.
S. Žiūros (BFL) nuotr.

Kad Vakarų sankcijos nesustabdys Rusijos prezidento, niekas, tiesą sakant, ir neabejojo. Ne staigiam poveikiui jos skirtos, jų padariniai turėtų pasijusti bent po kelių mėnesių. Tačiau pats Vladimiras Putinas tiek laiko neturi: jam gali tekti rinktis jau pačiu artimiausiu metu. Ir tai nėra tik paprastas pasirinkimas tarp karo ir taikos, nes abu variantai jam pavojingi.

Ukrainos pajėgos atrodo vis ryžtingesnės, todėl, matyt, tik laiko klausimas, kada imsis operacijų jau tiesiogiai Donecke ir Luhanske. Jeigu savaitės po Malaizijos lėktuvo numušimo buvo kulminacija, tai dabar karas artėja prie atomazgos. Tikriausiai ji bus kruvina.

Tad bene svarbiausias klausimas dabar – ar Rusija pradės plataus masto įsiveržimą, kad išgelbėtų separatistus ir pasmerktų Ukrainą chaosui, kuris yra vienas iš nedaugelio Kremliui liekančių būdų išlaikyti Kijevą savo orbitoje.

Visi ženklai rodo, kad V. Putinas pasilikęs atviras rankas bet kuriam sprendimui.

Jei reikėtų atsitraukti ir išduoti niekieno nepripažintus ir jau nebelabai galinčius pasakyti, už ką kovoja, separatistus — jis tebeturi visas galimybes: nematyti nepaneigiamų įrodymų, kad sumaiščiai vadovauja Kremlius.

Jei V. Putinas nuspręstų, kad reikia pradėti tikrą tarpvalstybinį karą — tam prie sienos jau sutelkta pakankamai pajėgų ir parengta viešoji nuomonė, Jungtinėse Tautose keliant humanitarinės katastrofos klausimą, esą reikalaujantį pagalbos vilkstinių iš Rusijos.

Be to, viešojoje erdvėje jau pasirodė bandymai ištirti reakciją ir į vieną, ir į kitą scenarijų.

Impulsas stoti į karą atrodo mažiau tikėtinas ir dėl V. Putino politinės prigimties, ir dėl to, kad jau labai aišku, kam tai pasmerktų Rusiją. Jis geresnis taktikas, ne strategas, jis realistas, jis mėgina išnaudoti konkrečiu momentu pasirodančias priešininko silpnybes.

O kaip tik dabar priešininkas — žinoma, Kremliaus suvokimu, tai ne Ukraina, o Amerika — atrodo stipresnis negu bet kada per visą konfliktą. Ėmė suktis Vakarų politikos dantračiai, pradedamos įvesti sankcijos, kurios kanda, ir net Vakarų visuomenes persmelkė suvokimas, kad tai ne trumpa konfrontacija, o esminis lūžio taškas. Atviras karas padėtį dar pablogintų, juolab kad neaišku, kur būtų nubrėžta naujoji siena.

Tačiau, kaip penktadienį pastebėjo Jungtinių Valstijų prezidentas, V. Putino racionalumu nebūtinai reikėtų pasikliauti.

Būtent iracionalumas žymi trečiąją V. Putino kadenciją, kai nuo ligtolinio pragmatiško valdymo jis ėmė tolti ideologijos link. Ši ideologija regi Rusiją kaip savojo civilizacinio pasaulio — rusų pasaulio — centrą, konservatyvų ir priešingą vakarietiško nuosmukio liūnui.

Dviejose programinėse kalbose po Krymo užgrobimo V. Putinas aiškiai išdėstė naująją Rusijos ideologiją — ginti rusus ar bent jau rusiškai kalbančiuosius bet kokiomis priemonėmis, neatsižvelgiant į valstybių sienas, juolab tokias „dirbtines“, kokią tarp Rusijos ir Ukrainos trečiajame dešimtmetyje esą nubrėžė bolševikai.

Geriausia, žinoma, būtų, jei rinktis nereikėtų, o kaip ir dešimtmečius iki šiol, daryti įtaką Ukrainai įvairiausiais būdais – nuo dujų kainų iki šnipų saugumo struktūrose. Kremlius, atrodo, mėgina nutolinti pasirinkimo momentą.

Tačiau propaganda, tebekalbanti apie „Novorosiją“, užspendė Kremlių į pernelyg aukštų lūkesčių spąstus. Ir jei viskas kryps taip, kaip atrodo dabar, Rusijos samdinių gaujos neturi daug laiko, kol praras ir tos seklios vietos gyventojų paramos likučius. Juolab kad apie derybas su separatistais dabar nebekalba nė viena Vakarų šalis, pritilo net pati Maskva.

Tad V. Putinui neišvengiamai artėja pasirinkimas, ar aukoti separatistus, įtaką Ukrainos užsienio politikai ir pusę metų aukščiausius reitingus nešusį rusų gynėjo įvaizdį, ar aukoti racionalumą, režimą išlaikančius oligarchų ryšius su Vakarais ir net Rusijai svarbų sienų neliečiamumo principą.

Kaip pastebėjo vienas įtakingas Rusijos analitikas, karas reikštų, kad Rusija suka dar niekad neišbandytu keliu — nacionalinės valstybės link, pergalingos ir vienijančios rusus, bet beviltiškai izoliuotos pasaulyje. Leidimas separatistams pralaimėti rodytų, kad V. Putinas tebemato Rusiją kaip imperiją, mėginančią dalyvauti pasaulinio lygio politikoje, bet su nepriimtinai apribota įtaka ir tokiu pavojingu pralaimėtojo kompleksu.

V. Putinui teks pasverti, kuris variantas mažiau pavojingas siekiant išlikti valdžioje, o jo akyse tai tolygu išsaugoti šalį nuo politinės suirutės, o gal net subyrėjimo. Izoliuotam ir sąmoningai besirenkančiam izoliaciją Rusijos vadovui reikia rasti variantą, kuris paverstų jį laimėtoju, nes tokio masto žaidime jokie kiti rezultatai V. Putino netenkina. Tuose keliuose šimtuose Ukrainos kvadratinių kilometrų bus sprendžiamas Rusijos ir visos Europos likimas. 

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...