captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Karštis, vasara, karas – paralelės

Trisdešimties su trupučiu laipsnių karštis nėra įprastas mūsų platumoms, todėl užsibuvusi kaitra mūsų kolektyvinėje atmintyje dažniausiai siejama su neįprastais ar net šiurpą keliančiais įvykiais ir reiškiniais.
R. Valatka, V. Radžiūno (LRT) nuotr.
R. Valatka, V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Trisdešimties su trupučiu laipsnių karštis nėra įprastas mūsų platumoms, todėl užsibuvusi kaitra mūsų kolektyvinėje atmintyje dažniausiai siejama su neįprastais ar net šiurpą keliančiais įvykiais ir reiškiniais.

Klasikinis pavyzdys čia galėtų būti Ievos Simonaitytės romanas „Aukštųjų Šimonių likimas“, kuriame talentinga rašytoja vaizdžiai nupiešė nepaprastai tvoskią kaitrą, kuri, kaip žinoma, romane galiausiai sukelia gaisrą, sudeginusį Šimonių ūkį.

Sekmadienį Tauragėje užfiksuotas Lietuvos rugpjūčio karščio rekordas – 36,5 laipsnio – nepadarytų gėdos ir kokiai Kretai. Karšta visoje Europoje. Beje, apie Europą. Kaip manote, o kokia vasara Europoje buvo lygiai prieš šimtą metų, kai rugpjūčio pradžioje prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas?

„Tokios vasaros kaip ši seniai nebuvo. Jei oras nepasikeis, vyną gausime kaip reta. Žmonės dar prisimins šią vasarą!“, – taip paskutines 1914-ųjų liepos dienas knygoje „Vakarykštis pasaulis“ aprašo austrų rašytojas Stefanas Zweigas. Rašytojas dar priduria: „Tas senas vyras mėlynu vyndario švarku nežinojo, kokia siaubinga tiesa glūdėjo jo žodžiuose“.

S. Zweigas tobulai atvaizdavo europiečių nuotaikas prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kas jo tekste prikausto ir šiek tiek gąsdina?

Tai, kad europiečiai – ar jie būtų austrai, ar vokiečiai, ar prancūzai, ar belgai – visiškai netikėjo, jog dar diena kita ir prasidės Apokalipsei prilygstantis įvykis, nusinešiantis dešimtį milijonų gyvybių, sugriausiantis imperijas, nuošluosiantis šimtmečius jas valdžiusias dinastijas ir išvesiantis į pasaulinę areną komunistinę hidrą, kurios atsiriaugėjimus ir po šimto metų stebime dabar Ukrainoje.

S. Zweigo pasakojimas apie paskutines dienas prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pakeitus vieną kitą technologinę detalę, idealiai tiktų ir 2014-ųjų vasaros paveikslui.

Štai citata: „Ir Le Coq, mažame pajūrio kurorte netoli Ostendės, viešpatavo toks pat nerūpestingumas. Poilsiautojai po spalvotais tentais maudėsi, vaikai leido aitvarus, jaunimas šoko prie krantinės kavinių. Visokiausių tautybių žmonės taikiai leido laiką.

Ramybę trikdė tik berniukai laikraščių pardavėjai; jie garsiai skelbdavo grėsmingas Paryžiaus laikraščių antraštes: „Austrija provokuoja Rusiją“, „Vokietija rengiasi mobilizacijai“. Matei, kaip apsiniaukdavo žmonių veidai, kai jie nusipirkdavo laikraščių, bet tik trumpai. Šiaip ar taip, tie diplomatiniai konfliktai mums buvo žinomi seniai, paskutinę akimirką, kol padėtis dar nepasidarydavo beviltiška, jie visada laimingai išsispręsdavo. Kodėl šį kartą turėtų būti kitaip? Po pusvalandžio tuos žmones matydavai pliuškenantis vandenyje ir prunkščiant iš malonumo, aitvarai kilo į dangų, žuvėdros skraidė, o saulė šypsojosi skaisčiai ir šiltai virš taikios šalies.“

Vengdami pritempimo turėtume klausti – kodėl šį kartą turėtų būti taip, kaip prieš šimtą metų? Ar rimta yra dabar kalbėti apie karą?

Galbūt ir nerimta, bet ar praėjusią vasarą būtumėte patikėję, kad po metų Ukrainos Rytuose vyks tikras karas, o Rusijos pasiųsti bepročiai numušinės keleivinius lėktuvus?

Kad ir kaip būtų, šiomis dienomis visur išgirstu tą patį klausimą: ar bus karas, ar gali Putinas įsiveržti ir į Lietuvą? Be jokio sarkazmo to klausia policininkai, išrašinėjantys baudą už greičio viršijimą. Kirpėja, prieš imdamasi žirklių. Seni tėvai kaime.

Ką atsakyti? Teisingą atsakymą į šį klausimą žino tik vienas žmogus pasaulyje. Tas žmogus – kompleksuotas mažaūgis KGB papulkininkis, kuriam keistų istorijos vingių dėka prieš 15 metų atiteko visa Rusija.

Gali būti, kad ir jis pats dar nežino atsakymo. Tačiau tai, ką šis pilkas, patentuotu pranojiku valdžioje tapęs tipas išdarinėja pastarąjį pusmetį, amžinos europinės taikos galimybę mažina kasdien.

Kaip galėtume save raminti svilinant kaitrai? Ar galėtume? Gal pabandykime taip: svilinanti kaitra Lietuvoje pasikartoja kas keleri metai ar tik dešimtmečiai, o apie istorijos pasikartojimus sakoma, kad tai, kas kartą įvyko kaip tragedija, jei ir pasikartoja, tai tik kaip komedija.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...