captcha

Jūsų klausimas priimtas

Demokratija ir pilietinė kontrolė

Viena vertus, esu įsitikinęs, kad atsakymas į pagrindinį klausimą – ar Lietuvoje šiuo metu galimi demokratiški rinkimai? – akivaizdus. Šiuo metu tai neįmanoma ir tikrai ne vien dėl to, jog vienos partijos gauna paramą iš biudžeto, o kitos – ne. Kita vertus, puikiai suprantu, kad bet kokia dabartinės situacijos kritika gali būti suvokta kaip savo rūšies skundas, išsakomas žmonių, kurie esą patys kalti, jog neturi daugiau galios, politinio elito požiūriu, yra nevykėliai.  
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Ilgai dvejojau, prieš priimdamas sprendimą dalyvauti pokalbyje apie artėjančius rinkimus ir jų demokratiškumą. Viena vertus, esu įsitikinęs, kad atsakymas į pagrindinį klausimą – ar Lietuvoje šiuo metu galimi demokratiški rinkimai? – akivaizdus. Šiuo metu tai neįmanoma ir tikrai ne vien dėl to, jog vienos partijos gauna paramą iš biudžeto, o kitos – ne. Kita vertus, puikiai suprantu, kad bet kokia dabartinės situacijos kritika gali būti suvokta kaip savo rūšies skundas, išsakomas žmonių, kurie esą patys kalti, jog neturi daugiau galios, politinio elito požiūriu, yra nevykėliai. Kai kritikuojama dabartinė situacija, viešumoje mėgstama sakyti, kad tai tik nepatenkintų marginalų niurnėjimas.

Šiandien labai svarbu ne tik piktintis situacija, rodyti pirštu į atskiras negeroves, bet kartu pateikti objektyvią, kiek įmanoma, nešališką politologinę situacijos analizę.

Taip, pinigai rinkimų kampanijos metu vaidina svarbų vaidmenį, tačiau tikrai ne lemiamą. Lygiai taip pat ir neteisingos taisyklės, kurios vieniems rinkimų dalyviams suteikia daugiau teisių nei kitiems, taip pat yra kliūtis, bet ne pati svarbiausia problema. Turime aiškiai pasakyti, kad pagrindinė grėsmė demokratijai Lietuvoje yra tai, jog didžioji dauguma žmonių nesuvokia, kokioje tikrovėje iš tiesų gyvena, yra nuolat totalios ideologinės kontrolės apdorojami ir „nukenksminami“ kaip piliečiai.

Dalis politinių organizacijų šiuose Seimo rinkimuose kelia šūkį, kad esą turime susigrąžinti valstybę, įveikti pilietinį bejėgiškumą. Tačiau tol, kol nebus suvokta ir pripažinta, kad tai neįmanoma, kol nėra sugriauta stipri ideologinė kontrolė.

Formaliai esame nepriklausoma ir demokratinė valstybė. Nors pastarųjų metų procesai Europoje verčia suabejoti, kiek nepriklausomi dar liekame, tačiau, kalbant apie nepriklausomybę, situacija vis vien dar geresnė, nei kalbant apie demokratiją. Absoliuti dauguma Lietuvos žmonių jaučia, kad teturime labai ligotą ir iškreiptą demokratiją. Deja, pernelyg daug kalbama apie simptomus, ir iš akiračio išslysta problemos priežastys.

Lietuvos demokratija, atkovota, vaduojantis iš sovietinės imperijos, sunyko dar neišsiskleidusi. Demokratijai nepakanka formaliai veikiančios Konstitucijos, formaliai egzistuojančių grupių, kurios vadinasi politinėmis partijoms, būtinas jos pagrindas – pilietinė valdžios kontrolė. Paradoksalu, bet piliečių kontrolė buvo prarasta mūsų politinio triumfo akimirką. Ji gyvavo trumpą laiką, kai aktyviai veikė Sąjūdis, kuris teturėjo kelis savo atstovus anuometinėje Aukščiausiojoje Taryboje. Šie atstovai daugumą deputatų erzino, piktino, bet visi žinojo, kad šie keli atstovai turi labai stiprų piliečių užnugarį ir bet kada gali sukviesti prie parlamento tūkstančius teisingumo reikalaujančių piliečių.

Kai vyko kiti rinkimai, kuriuose Sąjūdis kovėsi su Komunistų partija, klausimas, kas toliau kontroliuos valdžią, buvo nustumtas į šalį. Nesakau, kad anuometiniai Sąjūdžio nariai neturėjo dalyvauti rinkimuose. Problema kur kas gilesnė – tai, kad buvo neįsisąmoninta demokratijos esmė, pilietinės kontrolės būtinybė, ir nugalėjo pozicija, jog, Sąjūdžiui užėmus svarbiausius politinius postus, jokia pilietinė kontrolė nebereikalinga. Esą kam kontroliuoti savus?

Dar iš inercijos buvo priimta pakankamai demokratiška Konstitucija, tačiau labai greitai šešėlinės struktūros perėmė valdžios kontrolę ir pradėjo vykdyti politikų bei politinių jėgų atranką. Kadangi sąmojingiausia visuomenės dalis – esu linkęs būtent taip vadinti Sąjūdžio branduolį – tarsi nuo pilietinės valdžios kontrolės nusišalino, tai dabar turime tenkintis tuo, kaip tą kontrolę vykdė ne piliečiai, bet šešėlinės struktūros.

Kartu buvo išplėtota galinga ideologinė kontrolė, primetanti mums net ir terminiją, kurią vartojame, kalbėdami apie politiką, politines institucijas. Pavyzdžiui, visiškai absurdiška perskyra tarp „sisteminių“ ir „nesisteminių“ partijų. Visiškai akivaizdu, kad kiekviena partija, bandanti mesti iššūkį sistemai, labai lengvai paverčiama tos sistemos dalimi, pradeda žaisti pagal jai primestas taisykles. Sistema suręsta taip, kad ji struktūriškai neleidžia gyvuoti  tikroms pastangoms ją iš esmės pertvarkyti.

Dabartinė sistema remiasi ir tuo, kad esame vartotojų visuomenė. Toks apibūdinimas, kai daug žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, gali stebinti, tačiau jis tikslus. Mes gyvename vartotojų visuomenėje, nes vartojimas paverstas gyvenimo tikslu. Tai mentalitetas, kuris persmelkia visus visuomenės lygmenis. Tokioje situacijoje keblu tai, kad nemaža dalis žmonių, kurie piktinasi esama situacija, iš esmės piktinasi tik tuo, jog neturi galimybės prieiti prie lovio, tad ir kitų žmonių, iš tiesų norinčių  teisingų permainų.

Šiandien turime sąžiningai pripažinti, kad demokratijos Lietuvoje neatkurs nei vienas ar kitas sąžiningas politikas, nei viena ar kita padoresnė partija, tai gali padaryti tik pati tauta. Daugiausia, ką gali padaryti politikai šiandien, – tai suteikti piliečiams tokią galimybę. Todėl šiandien kur kas svarbiau yra kalbėti ne apie realius politinės diskriminacijos faktus, ne apie politinio elito nesąžiningumą, bet siūlyti būdų esminei sistemos pertvarkai. Vienas iš tokių būdų – radikali rinkimų reforma, suteikiant realią, o ne tik teorinę, įvairiomis finansinėmis ir teisinėmis kliūtimis apsunkintą, galimybę rinkimuose dalyvauti piliečių grupėms. Tiesa, turime nepamiršti, kad mūsų žmonės turi gerą nuovoką ir puikiai supranta, jog kalbėti visi politikai moka. Tad šiandien reikia ne kalbų, bet ralių veiksmų, parodančių, kad yra politikų, kurie yra pasiryžę ne tik kovoti už demokratiją abstrakčiai, bet sutinka patys būti piliečių kontroliuojami.

Lietuvos žmonės yra realistai, ir jie skeptiškai vertina politikų kalbas apie tai, kad viskas pasikeis, kai tik jie bus išrinkti į Seimą. Tokių kalbų būta labai daug, ir šiandien jau reikalingi veiksmai, kurie gali įtikinti, jog tai daugiau nei kalbos.

Kai kurios Lietuvos politinės jėgos žengė tarsi sveikintiną žingsnį ir atsivėrė žmonėms, įtraukdamos į savo sąrašus iškilių visuomenės veikėjų. Deja, dabartinėje situacijoje toks žingsnis nepakankamas, nes žmonės nemato esminio skirtumo tarp jo ir to, kaip valdžią turinčios partijos į savo sąrašus įtraukia įvairias „žvaigždes“. Šiandien visos partijos, jei nori atgauti žmonių pasitikėjimą, turi įrodyti, kad turi drąsos nusileisti iki žmonių ir pradėti pamatų statybą apačioje. Deja, tai labai sudėtinga, nes šiandien partija – tai ąžuolas, kuriam tenka augti dykumoje. Idant jis galėtų augti, pirmiausia turime dykumą paversti derlinga dirva.

Viena svarbiausių problemų šiandien – įtikinti žmones, jog vyksta kokybiški pokyčiai, ir iššūkis prieš sistemą metamas ne paprasčiausiai veržiantis prie lovio, bet siekiant telkti bendrą, platų tautos frontą, kuris tik vienas gali atkurti demokratiją. Telieka apgailestauti, kad mes nepasinaudojome pavasarį atsivėrusiomis puikiomis galimybėmis tokį frontą sukurti. Prasidėjo partinė konkurencija, ir galimybė buvo neišnaudota.

Todėl ir šiandien esu įsitikinęs, jog nesąžininga sakyti, kad šie rinkimai gali tapti radikalaus lūžio momentu.  Realistiškai vertinkime dabartinį jėgų išsidėstymą ir dabartinę situaciją. Tačiau iš tiesų, jei apie rinkimus mąstytume kaip apie būtiną etapą, formuojant platų bendrą tautos frontą po jų, tai viskas skambėtų ir realistiškai, ir sąžiningiau.

Sąjūdžio laikais mums pavyko. Ar gali pavykti šiandien? Turiu pripažinti, kad situacija yra net sudėtingesnė nei prieš keliasdešimt metų. Tada Michailas Gorbačiovas – ne tiek svarbu tikrosios jo intencijos – pabandė „iš viršaus“ sukurti tam tikrą demokratijos erdvę. Šis postūmis buvo labai svarbus didelėms permainoms pradėti. Deja, šiandien tie, kurie valdo galios svertus ir pinigus, nėra pasiruošę „iš viršaus“ kurti palankesnes sąlygas demokratijai. Štai visai neseniai Premjeras, paklaustas, ką jis mano apie tai, kad didžiulė tautos dalis emigruoja iš Lietuvos, atsakė, kad mes ir kovojome už žmonių teisę išvažiuoti. Tai pats ciniškiausias politiko pareiškimas per visą Nepriklausomybės laikotarpį, parodantys jo panieką žmonėms.

Pateikiau, mano įsitikinimu, realistinį dabartinės situacijos skerspjūvį. Suprantu, jog daug kam norisi girdėti kitokius dalykus, norisi kurti iliuzijas ir jomis save guosti. Tačiau tik sąžiningas situacijos įsisąmoninimas sudaro prielaidas pradėti tikras permainas norima kryptimi.

Tekstas parengtas pagal filosofo ir politologo Vytauto Radžvilo pasisakymą prieš kurį laiką vykusioje diskusijoje, kiek artėjantys Seimo rinkimai gali būti vadinami demokratiškais. Naudotasi „Pro-Patria“ tinklalapyje paskelbtu šios kalbos garso įrašu. Tekstą parengė bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Seimo rinkimai 2012

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close