captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ernestas Parulskis. Skulptūrų perteklius ir deficitas

Vargu ar būčiau kada pagalvojęs, kad interneto suteiktas informacijos atvirumas gali sulėtinti komentaro rašymo procesą – dažniausiai būna visiškai atvirkščiai.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Vargu ar būčiau kada pagalvojęs, kad interneto suteiktas informacijos atvirumas gali sulėtinti komentaro rašymo procesą – dažniausiai būna visiškai atvirkščiai.

Kenkimo pradžia susiformavo 2012 metais, kai Vilniaus dailės akademijos profesorė Elona Lubytė pristatė knygą „Vieno projekto apkalta“, kurioje surinko visus dokumentus, biurokratinius raštus ir visuomenės reakcijas apie savo kuruotą projektą, trijų Lietuvos menininkų – Roberto Antinio, Mindaugo Navako ir Vlado Urbanavičiaus – skulptūrų „Puskalnis“, „Dviaukštis“ ir „Krantinės arka“ atsiradimą ir buvimą Neries pakrantėje Vilniuje.

Apie leidinį parašiau komentarą, kurį prieš dvejus metus perskaičiau laidoje „Kultūros savaitė“. Tuomet, prieš dvejus metus, pateikiau formulę – su skaičiavimais, kad dėl įvairių priežasčių – estetinių, ideologinių ar šiaip, dėl priešgyniavimo – skulptūra „Krantinės arka“ yra priimtina maždaug ketvirtadaliui Vilniaus publikos. Tokius vilniečius (ir miesto svečius, be abejo) pavadinau proarkininkais. Taip pat suskaičiavau visas labiau matomas miesto skulptūras – tokių yra apie 30 – ir gavau liūdną rezultatą: jei pasaulyje yra teisybė, proarkininkai turėtų gauti 7,5 miesto skulptūras, o turi tik dvi – „Krantinės arką“ ir Mindaugo Navako „Kablį“ Geležinkelininkų kultūros rūmų frontone. Roberto Antinio „Puskalnio“, formaliai patenkančio į norimos kategorijos imtį, niekaip negaliu pavadinti matoma skulptūra. Taigi proarkininkų estetiniams komfortui patenkinti dar trūksta beveik šešių skulptūrų ir paminklų – šitaip baigiau tuomet straipsnį apie meną viešose erdvėse.

T. Lukšio (BFL) nuotr.

Ir, kai prieš gerą savaitę prasidėjo parašų rinkimas po peticija, siūlančia nugriauti „Krantinės arką“, nuoširdžiai apsidžiaugiau – juk man tereikia atrasti seną tekstą ir, šiek padailinus, dar kartą jį perskaityti laidoje. Juk niekas nepasikeitė – skulptūra, kaip ir anuomet, yra ginčas dėl skonio. Planas nebuvo geras – proarkininkai seną tekstą prisiminė, atrado ir dosniai paskelbė socialiniuose tinkluose, man palikdami tik riboto laviravimo galimybę, ieškant šviežesnių proarkinių argumentų. Bet jų, šviežesnių, nėra.

„Krantinės arka“ kaip buvo, taip ir tebėra vienas liūdniausių, su grėsmingumo gaida paminklų Vilniuje, pasakojantis apie pavėlavusią sostinę. Šios skulptūros siužetas nėra sudėtingas – tai pasakojimas apie skriaudžiamą miestą ir jame neįvykusią industrinę revoliuciją. Jei Vilnius (ir LDK) būtų išvengę XVII amžiaus ekonominės pražūties  ir toliau sekusių politinių katastrofų, toje vietoje, kur dabar yra „Krantinės arka“, XIX amžiaus viduryje, kaip ir visuose Europos urbanistiniuose centruose, būtų atsiradusios gamyklos.

Verslas elgtųsi logiškai – gamybą reikia kurti pigiausiose ir arčiausiose miesto centrui žemėse, ir, be abejo, šalia vandens, svarbiausio garo amžiaus energijos šaltinio. Krantinėje atsirastų gausybė konstrukcijų, vamzdžių ir kitokių įrenginių, kuriuos, retai išlikusius, XXI amžiaus gyventojai su meile poliruotų, o buvusiuose cechuose įrengtų apartamentų pirkėjai primokėtų mažiausiai 10 procentų už industrinį vaizdą.

Viso to, kas galėjo būti, neįvyko. Vilnius neteko sostinės vardo, negavo verslumo injekcijos ir galiausiai virto svetimos valstybės mylimu, bet – užkampiu. „Krantinės arka“ yra civilizacinių netekčių paminklas, o tai, kad jis suvirintas iš Rusijos užsukto „Draugystės“ naftotiekio vamzdžių, netekčių simbolikai suteikia ir aiškų perspėjimo atspalvį.

Kaip ir prieš kelis metus, šio siužeto publikos dauguma neperskaito, o jo, šio pasakojimo, estetinė vizualizacija tą pačią daugumą atstumia. Tai yra suprantama, nuspėjama ir siekiama reakcija, parodanti, kad šį kartą šiuolaikinis menas savo funkcijas atlieka ypač kokybiškai. Ir aš puikiai žinau, kas vyks toliau – didesni ir mažesni paburbėjimai tęsis dar kelis metus. Vienas iš didesnių konfliktų įvyks 2017 metais, kai, ruošiantis modernios Lietuvos šimtmečiui, bus pradėti realūs Neries krantinių humanizavimo darbai, kai farvaterio priežiūros laivai, pramoginiai šilumlaiviai, kateriai, plokščiadugnės jachtos, mobilios ir stacionarios prieplaukos, plaukiojantys restoranai ir kranto kavinės su savo keista architektūra, ventiliacijos vamzdžiais, švartavimo lynais ir kitais atributais pradės gožti „Arką“. Tuomet į kovą kils kategoriškiausi menotyrininkai ir aktyviausi diletantai su šūkiu, tarkim, „Duokim Arkai oro“! Ir, negavę palaikymo iš profesinės aplinkos, pralaimės. Skulptūra taps organine industrinio peizažo dalimi, šitaip dar kartą puikiai atlikdama savo misiją.

Šiandien gi, reaguodamas į skulptūros griovimo (jėzuitiškai pavadinto perkėlimu) iniciatyvas, privalau priminti, kad dėl skonio ginčijamasi tik privačioje erdvėje. Mieste, struktūroje, kur veikia natūrali įvairių mažumų demokratija, skonio kriterijai negalioja, o peticijų kova – beprasmiška. Mieste kiekvienai amorfinei daugumai atsiras stipri mažuma, kuri be didelių sunkumų gali inicijuoti džiugiai pasirašomą peticiją, reikalaujančią, pavyzdžiui, kad visi Vilniaus angelai ir angeliukai būtų perkelti į jiems tinkamą aplinką – bažnyčias ir kapines.

Skonių kova yra destruktyvi, o jų simbiozė – netiesiogiai konstruktyvi, todėl – teigiama. Tuomet galima naudoti precedentų teisę, mene ji veikia linksmai: jūs mums – paminklą Kudirkai, mes jums – „Krantinės arką“, jūs mums... Nors ne. Formulė rodo – dabar proarkininkų eilė gauti savo skulptūrą. Ir ne vieną, nes, primenu, jie vis dar turi beveik šešių egzempliorių deficitą.

Komentaras skaitytas LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...