captcha

Jūsų klausimas priimtas

Akmens kelionė

Akmuo ant akmens, akmuo nuo širdies, akmenys paplentėm kauks – žodinėje kultūroje tyliai gulintis akmuo yra veiklesnis už daugelį skrajojančių ir vietoje nerimstančių daiktų. Drauge jis yra susimastęs, tylus, kaupiantis atmintį, saugantis lobius ir įėjimus į požemius, esminis žengiant per slenkstį ar pereinant iš vieno pasaulio į kitą. Lenkų poetės Wislawos Szymborskos akmuo sako „Gali mane pažinti, negali manęs patirti“.
V. Jauniškis, BFL nuotr.
V. Jauniškis, BFL nuotr.

Akmuo ant akmens, akmuo nuo širdies, akmenys paplentėm kauks – žodinėje kultūroje tyliai gulintis akmuo yra veiklesnis už daugelį skrajojančių ir vietoje nerimstančių daiktų. Drauge jis yra susimastęs, tylus, kaupiantis atmintį, saugantis lobius ir įėjimus į požemius, esminis žengiant per slenkstį ar pereinant iš vieno pasaulio į kitą. Lenkų poetės Wislawos Szymborskos akmuo sako „Gali mane pažinti, negali manęs patirti“. Atrodytų, mūsų laukuose jis kaip tik patiriamas ir aiškus, šiltas ir mielas lyg pagalvė ir ne tik paslaptingas, bet ir naudingas, dekoratyvus. Bet tai tik išorinis pažinimas, kuris tuoj pat virsta pritaikymu – jei nepaklusi jo, užsidariusio, prigimčiai. Akmens kelionė su mumis yra tiek vertikali – iki gyvenimo datų antkapyje, tiek horizontali, kaip statybinė medžiaga sienoms ar kelio grindinys. Riboženklis ir leitmotyvas, lydintis vasaros Žemaitijos keliuose. Puntukas šiuo atveju regisi aukštesnis tik dėl to, kad jis – išimtis Aukštaitijos lygumose. Vakariau akmuo tampa sunkiai „atrakinamu“, jis veikiau tiesiog abstraktus ženklas, rungtyniaujantis su pakelės koplytėlėmis kaip pirmoji religija su vėlesnėmis. Gal ta jo formų abstrakcija bei neįmanomumas įsiskverbti ir masino vietinius, jei bevardžiai menininkai akmenį rinkosi kaip nuorodą („už akmens – į kairę“), kaip papuošimą prie namų, o ne kur kas lengviau apdirbamas medžio ar geležies materijas.

Akmenų „tsukubai“ erdvė, akmenys „jaku-iši“ – beria jau mintinai iškaltus ir keistai skambančius žodžius garbaus amžiaus moteriškė, kurios sūnus formuoja milžinišką japonišką sodą prie Darbėnų. Sūnus užimtas, bėgioja, tariasi su japonais ir lietuviais, nes eilinį kartą sugedo traktorius, o moteriškė atlieka kasininkės, sargės, gidės ir bilietų bei bonsajų pardavėjos funkcijas. Per penketą minučių bent 10 kartų užsimena, kaip trūksta lėšų, bet tuo tarsi nepatikėtum, šiokią savaitės dieną matydamas autobusus iš Latvijos, perkamus bonsajus ir klevus. Riedulių ir žvyro sodas, skirtas medituoti, tolimas mūsų kultūrai, bet egzotika padeda: peizažas pamažu transformuojasi taip pat į tolimą, bet jau suplanuotą konferencijų ir poilsio centrą ir įgauna industrinį pagreitį. Svetimi akmenys kuria atrakciją ir drauge lieka svetimkūniais žemaitiškame peizaže.

Akmuo kaip gynybinė siena – tai Orvidų sodyba. Deja, vietoj sienos, prieš 20 metų atviros įvairiems priklydėliams, pasitinka geležies vartai ir stendai. Akmenys tie patys, galbūt lygiau sudėlioti, lankytojų papildyti naujomis krūsnimis: kūryba čia buvo sveikinama, bet net ir minimaliai išlyginti takai ir kontroliuojamas, tvarkomas savaiminis gamtos menas, o dar ir atsiradusi pajūrio tipo kavinė kuria įspūdį, kad jau vaikštai po Nacionalinio muziejaus filialą. Akmuo jautrus: jo gali neperskelti, bet gali sunaikinti dirbtine kompozicija. Orvidų muziejuje jis pradeda panėšėti į mamutą zoologijos sode – pašerkim bananais!

Bet akmens vertė nematuojama dydžiu – net mažiausius renkame pajūryje, pervežame į sostines, idant ten papuoštume vazonus, balkonus, vonias. Šiek tiek gamtos mūsų buičiai. Bet tarsi dekoratyvūs, jie taip pat gali būti gerbiami, kaip labirintų muziejuje netoli Platelių: jais ribojami takeliai, kuriais gali eiti ir galbūt patirti tai, ką medituodami jautė tokių pačių schemų labirintais žengę Šartro katedros vienuoliai. Kas nori kito žodyno – čakrų, meridianų, penkių elementų ir vidinės harmonijos – pirmyn, galima ir tai stengtis sutvarkyti. Vistiek juokinga, kai iš gero automobilio išlipęs stotingas vyriškis stoja į per televizorių matytą meditacijos pozą, nes „taip reikia“. Bet gal tai padeda. O iš labirintų patraukus pasivaikščioti staiga tave ima vesti vienas ant kito sukrauti metro aukščio akmenų bokštai. Sukrauti niekaip netvirtinant. Tarsi koks atvirkštinės pasakos herojus būtų dėjęs juos, kad kiti žinotų, kaip ateiti iki sodybos. Pirma – akmenų bokštas, tada kone Vlado Vildžiūno „Barbora“, o prie namų – ir akmenų arka. Niekur neskelbti, bet jei nori – atrandami nepaveldo neturizmo objektai.

Po tokių keleto dienų patirčių jau matai akmenis net ten, kur jų nėra. Tiksliau – jie dirbtiniai, betono plokštės ir skalda. Ir paradoksaliai ten sutinki kur kas daugiau žmonių: jie veržiasi į Šaltojo karo muziejų Plokštinėje, kurios akmuo – klaustrofobiškas, svetimas, šaltas. Automobiliais, autobusais, iš Lietuvos ir Latvijos – kad įlįstų į raketų šachtas ir pažiūrėtų, kaip kadaise iš čia buvo valdomas pasaulis. Ekspozicija kalba apie Šaltąjį karą, gidė – apie raketos mechanizmus. „Kas nori paspausti mygtuką?“. Kažkas paspaudžia, ekrane pasaulio nelieka. PPŠ ir kiti šaunamieji vyresniems vyrams tuoj dvelkteli armijos laikų nostalgija. Dabar juokinga. Bet klaustrofobija gali apimti jau vien dėl to, kad pasaulis tada buvo mažas ir uždaras. Šiandien jis atviras, bet gaubiančio ir slegiančio dirbtinio akmens erdvė tampa keistai moderni: atmintis čia atrakinta, ir ji mus vilioja. Tai vadinama kūrybinėmis industrijomis. Tam pritaria ES pinigai ir turistai. Kaip teigė filosofas Theodoras Adorno, „Kultūrinių industrijų ideologija galinga todėl, kad savimonę pakeitė prisitaikymas“.

Toliau – bruko keliai ir grįstos gatvės miesteliuose, važiuoti nepatogi, bet, laimei, išlikusi atmintis. Ji vertinama – taip kadaise, pasak legendos, Vilniaus Gorkio gatvės grindinys buvo išvežtas į Maskvos Raudonąją aikštę. Gedimino prospektas taip pat nugulė kažkieno soduose. Kokie buvo to, išsivežusiojo, motyvai? Atsiminti, pasipuikuoti ar sutaupyti?

Taip ilgainiui ima formuotis dėsnis, kur akmuo tampa mato vienetu. Kuo mažesni akmenys, tuo daugiau kultūros ir civilizacijos. Jie vis labiau pritaikomi, jais naudojamasi. Jie tampa priemone vilioti. „ES fondai? Industrijos? Inkubatoriai? Kam?“ – nustemba labirintų muziejaus šeimininkai. „Mes šiandien sugalvojome, rytoj pradedame daryti. Esame laisvi“. O planai ir ataskaitos įkalina, pakimba akmeniu po kaklu. Nebent nori naudos ir valdžios, tada skaldyk ir valdyk. Bet tai jau nebus gamta, nebus sutarimas, atmintis, bet bus skirtis, riba. Ne fizinė, o vidinė, mitinė.

Akmuo yra riboženklis mums patiems. Jis, ramiai gulėdamas, kuria mūsų akistatą su savimi: kaip, jį sutikę, elgsimės. Szymborskos akmuo neįsileidžia mūsų, skubančių į viską įsiskverbti, ir tarsi perspėja:

Visu paviršium atsigręžęs į tave,

Nusigręžiu visu vidum.

O kas jam belieka, jei nori išlikt savimi? 

Meno kritiko ir tinklalapio menufaktura.lt redaktoriaus komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...