captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vygantas Vareikis. Ryga: vaizdai Europos kultūros sostinėje

Rygoje Brivibas ir Stabu gatvių sankirtoje stovi tamsus vieno produktyviausių latvių architekto Aleksandro Vanago suprojektuotas ir 1912 metais pastatytas neoklasicistinio stiliaus statinys, daugelio rygiečių vadinamas „Kampiniu namu“. Šiame name tuoj po Latvijos okupacijos nuo 1940 metų buvo įsikūręs sovietų saugumas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Rygoje Brivibas ir Stabu gatvių sankirtoje stovi tamsus vieno produktyviausių latvių architekto Aleksandro Vanago suprojektuotas ir 1912 metais pastatytas neoklasicistinio stiliaus statinys, daugelio rygiečių vadinamas „Kampiniu namu“. Šiame name tuoj po Latvijos okupacijos nuo 1940 metų buvo įsikūręs sovietų saugumas. 

Baisiaisiais metais, kaip juos vadina latviai (nuo 1940 metų birželio iki 1941 metų birželio), žmonės ateidavo čia sužinoti apie dingusius be žinios artimuosius arba perduoti siuntinį sulaikytiesiems. Čia požemyje, kaip ir Tuskulėnų dvare arba KGB rūsiuose Vilniuje, buvo kankinami ar žudomi žmonės.

Tarpukario laikais čia buvo įsikūrusi Latvijos vidaus reikalų ministerija. Šios ministerijos sudėtyje buvo ir Latvijos pasienio brigada, kuriai nuo 1937 metų  vadovavo generolas Ludvikas Bolšteinas. 1940 metų birželio mėnesį sovietų  kariuomenės daliniai peržengė Latvijos sieną, okupavo šalies teritoriją, o birželio 21 dieną generolas L. Bolšteinas nusišovė savo kabinete, praėjus valandai po to, kai vadovauti Vidaus reikalų ministerijai pradėjo rašytojas, kolaborantas Vilis Lacis. Beje, Vidaus reikalų ministro pavaduotoju Lietuvoje tuo metu buvo kitas „rašytojas“ Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, atsakingas už trėmimų organizavimą.

Lietuvoje gi karininkai ir valstybininkai sovietų ultimatumus priėmė nuolankiai, nesipriešino, tačiau vis dėlto po to atsidūrė gulaguose arba buvo sušaudyti červenėse.

Nebuvo nė vieno Lietuvos generolo, kuris būtų palikęs tokį priešmirtinį laiškelį: „Mes, latviai, pastatėme sau naują puikų pastatą – savo valstybę. Svetima valdžia nori priversti mus, kad mes patys jį sunaikintumėme. Aš negaliu dalyvauti. Generolas Bolšteinas“.

Bet grįžkime prie Kampinio namo ir Rygos. Visų buvusių sovietinių kankinimo namų problema ta pati. Ką su jais daryti? Ką daryti su Žaliojo tilto skulptūromis Vilniuje? Istorija buvo tokia, kokia buvo, o sovietų okupacijos simboliai tegul mums ir primena apie tą skausmingą praeitį.  Tegul tai būna atmintis apie kančias, tarsi žydų atmintis apie Egipto tremtį…

Architektūriniu požiūriu „Kampinis namas“ yra gražus pastatas, bet veikia sunki  negatyvi aura ir istorinė namo praeitis. Argi norėtumėte gyventi pastate, kuriame buvo kankinami ir šaudomi žmonės?

Beveik dešimt metų po to, kai iš šio pastato išsikraustė Latvijos policijos departamentas, nebuvo aišku, ką su juo daryti, ir tik šiais metais, kuomet Ryga tapo Europos kultūros sostine, pastatas vėl atvėrė duris. Projektas buvo pavadintas „Kampinis namas. Byla nr. 1914/2014“. Jame įsikūrė kelios tematinės parodos, vyksta diskusijos, rengiami koncertai, seminarai ir panašiai.

2014 metais Ryga tapo Europos kultūros sostine, o 2014 m. sausio 18 dieną  vyko naujos bibliotekos prie Dauguvos, pavadintos „Gaismas pils“ („Šviesos pilis“), nors šiaip jau šviesa knygoms kenkia, atidarymas – iš senos bibliotekos į naująją gyva žmonių grandine per Akmens tiltą buvo perduodamos knygos. Tai buvo aliuzija ir į 1989 metų Baltijos kelio įvykius. Paprasta ir skoninga. Ir kai prisimeni Vilniaus  – Europos kultūros sostinės dienomis į orą ūkanotą vakarą iššaudytus fejerverkus ir kitus taip vadinamuosius „projektus“, kurių šiaip jau niekas nebeprisimena, tuomet tampa aišku, kad latviai mąsto racionaliai, o lietuviai – kaip išeis.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...